Jurbarko miesto herbo legenda

Pranas Antalkis. SIDABRAŽOLIŲ STEBUKLAS
Jurbarko miesto herbo legenda
Knygnešių tėvo Jurbarko klebono Kazimiero Marcinkevičiaus atminimui
„ Į Jurbarką atvyks Šventosios Romos pasiuntinys, tarsis ir atsiųs tūkstantinę kariuomenę.” Ši nuostabi žinia sujaudino ne tik bajorus. Subruzdo visas kraštas. Sklido vis garsesni gandai. Bajorai apsirengė puošniais rūbais, sukėlė ant kojų gausius palydų būrius, rinkosi į mūrinį dviaukštį pastatą. „Tai bent pasirodysime!”- kerštavo susiraukę, įniršę, skriaudomis pritvinkę. Pirma suvesime tarpusavyje sąskaitas, tik po to išeisime muštis su priešais. Sėdosi toli vienas nuo kito. Šnairavo, svaidėsi piktais žodžiais. Kodėl visi buvo taip pagedę, įnikę ginčytis, net kautis?
Ateitis tapo šviesesnė už vasaros dieną. Italų kariuomenė sutriuškins priešus. Saviškiams beliks dalintis riebias valdžios vietas. Kuris bus apsukresnis, drąsesnis, tas nusitvers gražiausią kąsnį. Taika bus ilga, todėl reikia rūpintis ne tik vaikų, bet ir anūkėlių pūkiniais patalais.
Retkarčiais bajorai šokdavo iš kėdžių, bėgdavo prie langų, žiūrėdavo pro vienas kito pečius žemyn. Šypsodavosi. Tenai, kieme, stovėdavo dešimtys palapinių, kiekvienoje lindėjo ginkluoti vyrai. Išmuš tinkama valanda- ginčą išspręs kalavijai. Trūko tik menkutės kibirkštėlės, bematant galėjo prasiveržti savitarpio pjautynių ugnis. Romos pasiuntinys vis nesirodė. Du bajorai sustojo vienas prieš kitą, sakytum gaidžiai: Kiška ir Strumila. Traukė iš makščių kardus. Juos sumaniai kurstė Dzindzinas, Drignius, Rauktys.
Laimė, kad kaip tik laiku atsivėrė salės durys. Kažkodėl nesugaudė trimitai. Neprašneko šaukliai. Tyliai, kukliai pasirodė aukštokas, liesas jaunuolis. Balti, ilgi, net grindis šluoja drabužiai, nieko nenustebino. Plati mėlyna juosta irgi nesužavėjo. Geltoni, garbanoti plaukai italams būdinga kasdienybė. Viena rimta savybė – ant apsiausto išsiuvinėtos trys baltos lelijos. Bajorai nusižiovavo , kai kurie triauškė česnakus, svogūnus. Dzinzinas išsitraukė metalinę „bonką”, siurbtelėjo gurkšnį degtinės. Strumila nurijo seilę. Svetimšalis pasiuntinys kurį laiką žiūrėjo į savo rankas, o jose, tarsi pajuokai, laikė kažkokių žolių kuokštą. Vargšas romėnas buvo be aukso apyrankių, neturėjo žiedų, grandinės ant kaklo. Menkas čia atstovas! Nėra ko daug iš jo tikėtis. Aišku iš Romos atsibastė kažkoks nevykėlis, gal tuščiai išgarsėti įsigeidęs poetėlis- paštininkas. Jaunuolis stabtelėjo prie artimiausios kėdės, nesėdo į tam paruoštą sostą, linktelėjo galva.
-Aš myliu Lietuvos gamtą., – pradėjo svečias ramiu, vos girdimu, beveik moterišku balsu. Jau vaikystėje daug vaikščiodavau po laukus. Stebėjau sidabražoles. Ar pažįstate jas?- kilstelėjo žalią puokštę aukštyn, žvelgė į ją šypsodamasis, neslėpdamas susižavėjimo. Gražios. Viena lapelio pusė sidabrinė, kita- lyg rūtos. Jos nebijo mindžiojimo, auga nederlingoje žemėje.
Tolesnėse kėdėse sėdį bajorai atvirai trypė į grindis, kosčiojo, bruzdėjo, juokėsi. Du drąsesnieji užsikeikė, atsistojo visu ūgiu ir šoko savo tiesos skelbti:
– Mums nerūpi kaimiečių žolės. Nebūsime gydytojai ar burtininkai. Verčiau sakyk, kelis tūkstančius kareivių mums atsiųsi!… Laikas vietinę valdžią perrinkti.
Pasiuntinys turbūt buvo kurčias. Nieko neatsakė į politinį klausimą, kuris skambėjo aiškiau už karo trimitą. Nepaisė jaunuolis augančio murmesio, keiksmų bei grasinimų. Jis tęsė pradėtą kalbą.
-Sidabražolės buvo gerbiamos ir vertinamos Egipte, Graikijoje, senojoje Romoje. Jos ne tik gydo. Jos daug ko pamoko. Klausykitės! Išeikite į laukus. Stabtelkite ant žvyruoto tako, visų mindomo, trypiamo. Pamatysite jas, menkas, bet sidabruotas žoles. Jos tarpusavyje niekados nesibara, nesikeikia. Jos kantriai pakelia likimo naštą. Susigūžia, susitraukia. Nemiršta, neserga. Gyvena. Štai, ko jums visiems reikia. Ne pagalbos iš Romos, o atgimimo, tarpusavio meilės.
– Gana poezijos!- mandagiai šyptelėjo Strumila
– Gal jau užmiršote pagrindinį Kristaus mokymą? – tęsė pasiuntinys. Jis trumpas: mylėkite net priešus.
– Čia ne Katekizmo pamokos,- atsikirto Dzindzinas.
Jaunuolis vėl žengė keletą lengvų žingsnių priekin. Balti bateliai tarsi nepalietė grindų. Tokie buvo švelnūs, minkšti – itališki. Pasiuntinys neskubėdamas atskyrė iš puokštės vieną sidabražolės lapelį ir pradėjo artintis prie bajoro Raukčio. – Imk- tarė.
Salė apmirė. Murmesys nutilo.
Visi žinojo atžagarų, tiesiog nesuvaldomą barninko būdą. “Trenks kumščiu poeto galvon už įžeidimą”. Ar tokios bevertės dovanos laukia suirutės apimtas kraštas, kuriam grasina priešo kariuomenė? Paskutinėse eilėse sėdį bajorai atsistojo, ištempė kaklus, apsišluostė ūsus, timtelėjo barzdas. Taip visi susidomėjo Raukčio veikla. Vietoj laukto trenksmo per salę nuvilnijo nusiminimo, pagiežos murmesys.
-Pataikūnas!   Medingalvis ! Ištižėlis! Svetimtaučių vergas!
Nesitikėjo bajorai tokio gėdingo reginio. Žinomiausias pikčiurna ir dvikovininkas išplėtė akis, krūptelėjo, staiga išsitempė kaip styga, po to sukniubo ant abiejų kelių. Nevaliojo nei vieno žodžio praveblenti. Veidas blyško, rankos ėmė drebėti. Kas gi jam atsitiko? Romos pasiuntinys paliko ramybėje apspangusį bajorą, žengė tolyn, linktelėjo galvą, užkalbino patį seniūną:
– Imk sidabražolę! Būk ramybės, taikos šaulys…
Įžymus veikėjas sustingo visu kūnu, atsikvėpė ir kniubo ant abiejų kelių. Nejudėjo, tarsi stabo ištiktas.
– Jūsų karališkoji Didenybe! – sušvokštė.
Jaunuolis žingsniavo, sakytum kunigas prie altoriaus per Mišias, neskubėjo. Kiekviename judesyje slypėjo ramybė, aiškumas, savo vertės suvokimas. Dalino romėnas lietuviškas sidabražoles, o bajorai klaupėsi, praradę nuovoką, užmiršę pyktį, tarpusavio vaidus, skriaudas. Neliko nei vieno stovinčio vyro. Įsigalėjo mirtina tyla.
– Eisiu apdovanoti jūsų kareivių ir tarnų, – tarė pasiuntinys ir negirdimais žingsniais plaukte
išplaukė laiptais žemyn.
Bajorai sujudėjo, ėjo prie langų , žvalgėsi į kiemą. Tylėjo. Jie matė baltą, ilgą svečio rūbą, mėlyną juostą, tris baltas lelijas- kilmingos giminės ženklą ir geltoną, garbanotą jaunuolio galvą. Vaikinas grakščiai, lengvai vaikštinėjo nuo vienos palapinės prie kitos, išeiti kvietėsi visus gyvuosius ir kiekvienam davė po žalią lapelį. Šiurkštūs, mūšiuose sustabarėję vyrai ėmė šypsotis, juoktis, svaidė šalin kalavijus, durklus, kardus, klaupė ant kelių. Pasiuntinys kilstelėjo ranką ir kiemą užtvindė Marijos garbei skiriama giesmė, paprastai giedama Aušros Vartuose. Kaip tik sugaudė trimitai. Jie prieštaravo giesmei, ardė, draskė į gabalus. Nustebę bajorai dairėsi ir išvydo atsiveriančias didžiules salės. Vidun įsirito kuprotas neužauga juokdarys, kuris raitėsi, rodė liežuvį, urzgė šunimi, staugė vilku, atvirai mėgdžiojo bajorus: Dzindziną, Kišką, Rauktį, Strumilą. Bajorai neįsižeidė. Juokdarys buvo neliečiamas, dvikovon nekviečiamas. Dar kartą sugaudė galingi trimitai. Pasirodė Vilniaus įgaliotinis deryboms, lydimas gausaus palydovų būrio. Sėdosi į raudonai žėrintį sostą. Bet bajorai neatgavo šiai akimirkai reikalingos rimties. Tai sėdosi, tai ėjo prie langų stebėti, kas ten vyksta kieme.
– Suprantu jūsų dabartinį nepasitenkinimą bei susierzinimą- taikiai prašneko Vilniaus įgaliotinis.
Lietuva gyvena sunkias dienas. Tikėjomės paramos iš Šventosios Romos. Ką tik gavau blogą žinią: pasiuntinys neatvyks. Neturime draugų užsienyje. Toji žinia mane nuliūdino, įskaudino, bet nenoriu nuo jūsų slėpti tikrosios teisybės. Teks pasitikėti savo jėgomis. Niekas mūsų nemyli, neužtaria, – įgaliotinio žodžiai darėsi vis retesni, vos krutėjo juodi ūsai, ant grindų nukrito valdžios lazda.
– Ką jūs sakote?- subruzdo drąsiausias bajoras. Mes pasiuntinį jau matėme. Trijų baltų lelijų riterį. Su juo kalbėjomės, savo palankumą mums įrodė šiais sidabražolių lapeliais, kuriuos turime rankose. Trijų baltų lelijų riteris gyrė Lietuvos gamtą.
Juokdarys bandė nejaukią tylą drumsti šuns urzgimu, vilko staugimu. Jo balsas krito tarsi į pakulas. Įgaliotinis paliko raudonai žėrintį sostą bei sargybą, atsargiai artinosi prie lango, žvilgterėjo žemyn. Norėjo kažką sakyti. Lupos sujudėjo, pritruko žodžių. Įgaliotinio akys sustingo, veidas išblyško, rankos ėmė virpėti. Tokia būsena nesiskyrė nuo bajorų prastuomenės.
– Ten…ten…trys baltos lelijos,- pagaliau ištarė balsu. Aš matau ką tik palaidotą ir apraudotą karaliaus sūnų Kazimierą. Jis atsikėlė iš mirusiųjų. Ką sakote?- jums davė sidabražolių?..
Prie lango kūlversčiais atsirito juokdarys. – Nematau trijų lelijų!- tyčiojosi. Gal trys dilgėlės ir buvo, bet trijų lelijų nėra!
– Nutilk! – sudraudė įgaliotinis
Juokdarys dėbtelėjo pro langą, gailiai suinkštė šuns balsu ir sukniubo ant grindų, slėpdamasis tarp bajorų batų. Velionis Kazimieras atėjo iš kapo!- užsidengė abiem rankom veidą ir nutilo. Blykstelėjo žaibas. Pratrūko lyti. Neperregimo vandens banga skalavo langus, įsisuko vėjo sūkurys. Baltas jaunuolio rūbas retėti. Gabalais trūkinėjo ir sklaidėsi mėlyna juosta. Nyko išblyškęs veidas, geltonos garbanos. Ilgiausiai ore tvyrojo trys baltos lelijos.
Bajorai nuo lango nesitraukė. Tylūs, susikaupę stovėjo. Įgaliotinis negrįžo į sostą. Stebuklas kieme tebesitęsė, nors Kazimieras ir išnyko. Kareiviai bei tarnai, užmiršę savo šeimininkų rūsčias sąskaitas, glebėsčiavosi, bučiavosi ir vienu balsu šaukė: Trys lelijos už Lietuvą! Trys lelijos už Lietuvą!…
Vilniaus įgaliotinis užsiėmė rankomis akis. Garbingas vyras gėdijosi pavaldiniams parodyti susijaudinimą.
Suprantu,- tarė grįžęs į raudonąjį sostą, – kodėl Jėzus Kristus pirmiausia atleido ligonio nuodėmes, o tik po to išgydė kūną. – Ar Kazimieras neišgydė jūsų dvasios? Rikiuokite karius engėjų sutramdyti… Trys lelijos tegul mus veda…
Bajorai iš salės leidosi žemyn. Staiga po kojomis pamatė begalę sidabražolių: tarp žvirgždų, tarp akmenų, slidžių, nutrintų, sumindžiotų. Didžiojoje tautų kryžkelėje dygo, augo, klestėjo nesunaikinamos sidabražolių kariuomenės. Jose kvėpavo nesušaudoma, nenužudoma, nesumindoma Lietuva.
Bajorai vienu balsu nutarė į Jurbarko miesto herbą įrašyti tris lelijas. Tuo pagerbė Lietuvos globėjo Kazimiero stebuklą.
Praėjo daug laiko. Jurbarkas gavo kunigą Kazimierą Marcinkevičių. Jam labai patiko senoji miesto herbo legenda. Pagarbiai ją pašlovino pamoksluose. Praėjo daug laiko, užgriuvo nauji rūpesčiai. Žandarai ėmė persekioti kunigą. O jis ėmė ir išdrįso viešai tarti tokius žodžius:
– Pašalinkite iš herbo tris lelijas! Įrašykite ten tris sidabražoles. Mokyti vyrai ėmė šviesti kunigą:
– Gal proto netekai? Argi sidabražolės savo grožiu gali lyginti lelijoms. Lelijos- garbė, šlovė, tarptautinis pripažinimas.
Deja, lelijos bijo šalčio. Tik sidabražolės čia gali išlikti. Užtat Kazimieras kiekvienam davė po lapelį. Neišskyrė ir varguomenės. O kunigas vieną dieną nuėjo pas valstiečius, įsteigė slaptą knygnešių draugiją ir pavadino ją SIDABRAŽOLE. Ši draugija Lietuvoje padarė daug gerų darbų- pažadino mirštančią Lietuvą