Augustinas Povilaitis gimė 1900 02 24 Pašventyje, Jurbarko r. Sušaudytas Maskvoje 1941 07 12. Buvo Lietuvos valstybės saugumo departamento direktorius, kapitonas. Mokėsi Jurbarke. Savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo nepriklausomybės kovose. [singlepic id=8 w=150 float=left]Jam suteiktas kapitono laipsnis. 1920–1927 m. buvo saugumo policijos valdininkas, o 1927–1931 m. – Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeninis sekretorius. 1931–1934 m. – Valstybės saugumo policijos viršininkas.
1933 m. eksternu baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją ir įstojo į VDU. 1939 m. baigė Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. 1934–1939 buvo Valstybės saugumo departamento direktorius.
Rašė straipsnius periodiniams leidiniams: „Lietuvos ūkis“, „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos aidas“, „Vairas“, redagavo „Kriminalistikos žinyną“.
Pasakoja sūnus Romualdas: “Tėvas, Augustinas Povilaitis, gimė 1900 m. didelėje, 11 vaikų šeimoje Pašventyje. Jis dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bermontininkais. Buvo sužeistas. Kaip savanoris gavo 15 ha žemės. Prisipirkęs dar tiek pat, Jurbarko raj. Giedrių kaime įkūrė pavyzdinį ūkį ir visą savo uždarbį skyrė tam ūkiui tobulinti. Pirko veislines karves iš Vokietijos, tvartus pastatė iš molio, vietinėmis čerpėmis uždengė stogus, norėdamas parodyti, kaip reikia ūkininkauti. Buvo abstinentas, negėrė nė lašo.” (www.xxiamzius.lt/)
„Atsimenu, kaip mama už pakarpos mane traukdavo iš kabineto, kai aš bandydavau įlįsti pas tėvelį. „Netrukdyk tėvelio, ten vyksta svarbūs pasitarimai“, – sakydavo ji, – pasakoja R. Povilaitis. – Tėvo darbas buvo labai įtemptas, reikalavo daug jėgų. Tėvelis jų turėjo. Jam būtų užtekę jėgų ir pabėgti iš Lietuvos, bet jį pražudė jo aukšta moralė. Jis būtų išlikęs gyvas, jeigu būtų galėjęs nušauti savo pavaldinį, kuris buvo atsiųstas jo suimti. Jis jau buvo prie pat Lietuvos sienos… Tėvas apskritai labiau rūpinosi Lietuva negu savimi. Jis puoselėjo savo ūkį Giedrių kaime, Jurbarko rajone, norėdamas jį padaryti pavyzdinį, kad žmonės matytų, kokia Lietuva turėtų būti. Tuo metu Lietuvos kaimas dar buvo šiaudiniais stogais. Prisimenu, mama vėliau kalbėdavo, kad jeigu tėvas visos savo algos nebūtų sudėjęs į žemę, į čerpinius stogus, į geros veislės gyvulius ir vaismedžius, o būtų pirkęs auksą, mes tremtyje būtume gyvenę geriau. Bet jis buvo toks – asketas, abstinentas. Iškilmingais momentais, kai su valstybės svečiais reikėjo gerti šampaną ar kitus alkoholinius gėrimus, jam būdavo pastatytas stiklas su raudonu vandeniu. Gaila, bet šio žmogaus neliko net kapo, kurį galėtume aplankyti“()
1940 06 13 A. Povilaitis buvo atleistas iš pareigų. Duotas įsipareigojimas sutrukdė jam pasitraukti į Vakarus. Neatlaikiusi Maskvos spaudimo Lietuvos Vyriausybė sutiko, kad birželio 15 dieną K. Skučas ir A. Povilaitis būtų suimti. Tėviškėje A. Povilaitis sulaikytas, kalintas Kaune, žiauriai tardytas ir išvežtas į Lubianką, kur po metų nuteistas aukščiausia bausme. Jis tapo viena pirmųjų sovietinės okupacijos aukų.
1993 m. buvo reabilituotas. 1998 m. tėviškėje pastatytas paminklinis akmuo. 2006 02 16 buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
[slider title="Šaltiniai"]Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas Lietuva gražino skolą - 2006 02 16 buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Apie Butajevo bylą, kuri buvo pretekstas SSSR okupacijai Stogastulpis Prienų raj. Veiveriuose Kančių kalne pirmųjų sovietinio genocido aukų K. Skučo ir A. Povilaičio atminimui Straipsnis apie A.Povilaitį "Į Ameriką - ieškoti Lietuvos" (Audronė V. Škiudaitė)[/slider]