Labai seniai, maždaug 1914 metais, mano prosenelis su broliu ant Bišpilio kalno ganydavęs karves. Tame kalne buvo du labai gilūs kaminai, į kuriuos jie mėgo mėtyti akmenukus. Akmenukams krentant žemyn labai gražiai skambėdavo. Žmonės kalbėdavo, kad čia yra buvusi pilis, bet griuvėsių yra išlikę nedaug.
Mano prosenelio tėvas nelabai norėdavo leisti sūnus ant kalno ganyti karvių. Sakydavo, kad kaminai labai gilūs, jei įkristų, tai niekas negalėtų ištraukti.
Prosenelė, būdama septynerių metų, tarnavo pas ūkininką ir ganė karves. Ji padėdavo lenkų belaisviams. Juos varydavo dirbti į Dainių pelkę, kur kasdavo durpes. Mažai duodavo valgyti. Bevarant kai kurie nusilpę, nuvirsdavo. Juos mušdavo, o kiti net mirdavo. Tad mano šeimininkė įdėdavo į krepšelį jiems valgyti: duonos, lašinių, į molinę puodynę įpildavo pieno. Prosenelė padėdavo ryte į duobę krepšelį, užtiestą tamsia skarele. Jei būdavo užtiesta šviesia skarele, tai jie jos neliesdavo. Net ir dabar mes šito nežinome, kodėl jie taip darydavo. Vakare grįždami iš darbų suvalgydavo maistą ir mojuodavo prosenelei (tarsi padėka). Vėliau Bišpilio papėdėje caro kareiviai nušovė du belaisvius. Ten dabar yra dvi duobutės. Vyresni žmonės prisimindami šiuos žmones retkarčiais uždega žvakutes.
Dabar ant piliakalnio užaugę dideli medžiai, o kaminai užgriuvę, užslinkę.
Pasakojo: Birutė Kasparaitienė, gimusi 1934 metais, gyvenanti Jurbarke. Užrašė Ramunė Pažereckaitė, 9 klasės mokinė, 1994 metais.