O būta anksčiau čia didelės pelkės. Seniau ji buvo dar didesnė, tik aplinkinių kaimų žmonės sausindami ir gerindami savo laukus palietė ir pelkės drėgmę. Pelkę iš šiaurės ir vakarų pusės supo didelė giria, o gyvenamos žmonių dirvos į ją artinosi iš pietų pusės, nuo Jurbarko.
Pasakojama, kad pelkėje velniai gyveno, bet kai žmonėms būdavo bėda, tai jie nė velnio nebijojo. Pietvakarinėje tos pelkės dalyje yra kalnelis. Prieš kelis šimtmečius jis buvęs ne pelkės pakraštyje, o pačioje pelkėje. Kalnelis galėjo būti žmonių supiltas, (XIII-XIV a.) kai kryžiuočiai brovėsi į Lietuvą. Nuo jų aplinkiniai žmonės gelbėdamiesi čia galėjo susinešti savo turtą ir pasislėpti patys.
Dar šio šimtmečio pradžioje seni žmonės pasakojo, kad papelkyje ganomi galvijai kartais nuklimpdavę ir reikėdavę juos gelbėti. Toliau į pelkę ir žmonės atsargiai teėję, nes buvusi ji labai šlapia, vietomis visai neišeinama, o būdavo ir atvirų akivarų, į kurį kas įsmukęs menkai beturėjęs vilties išsigelbėti.
Vaikai prisiklausydavo pasakų, kad pelkėje velniai vaikosi. O kam pro pelkę iš miesto reikėdavę eiti, tai vaikai ir moterys jau vis rūpindavosi nesusivėlinti, su saulute pro velnių buveinę praeiti.
Vakarinėje pelkės dalyje buvusi ir kita baugynė. Ten kažin kas iš artimų ūkininkų ant paslaptingo kalnelio buvo pasistatęs nedidelę daržinę. Į tą daržinę žmogus susikraudavo papelkyje pašienautą šieną. Bet jam nesisekė: tą daržinę jam vis kažin kas sugriaudavo. O kas gi daugiau pačiame papelkyje griovė? Žinoma, velniai. Kam žmogus artinasi į jų buveinę!