Einant nuo Mituvos žiočių aukštyn, antrajame vingyje yra Mituvos sietuva ir ji vadinama Jurbarko Ragaine.
Pasakojama, kad Mituvos sietuvoje vakarais sutemus kitąsyk raganos savo vaikus maudydavusios. Sumesdavusios juos į sietuvą ir imdavusios trinkti. Raganiukai trenkami klykdavę, tai kažin kur jų klyksmas būdavęs girdėti. O gyventojų čia, prie Mituvos, ir nebūdavę. Raganos vaikus išmaudžiusios ir pačios imdavusios maudytis, o paskui žlugtą skalbti. Jų kultuvių poškėjimas ligi pat išnaktų aidėdavęs.
Kai į Lietuvą atėjo krikščionybė, žmonės raganas išgaudę ir paskandinę toje sietuvoje. Sako tris dienas vanduo sietuvoje kunkuliavęs ir burbuliavęs. O ta vieta ir pasiliko Ragaine vadinama. Vaikai jos iš tolo lenkės, o ir didieji jos vengė. Kas čia besimaudydavęs įplaukdavęs, tai kažin kas taip traukte traukdavęs į dugną.
1812 metais, kai prancūzų imperatoriaus Napoleono viena armijos dalis keliavo nukariauti Rusijos, tai nuvargę kareiviai apsistojo pailsėti Striplaukyje – sausame, patogiame lauke už Mituvos. Išsimaudę, išsiskalbę baltinius, išsidžiaustė juos prieš saulutę ir patys sugulė pailsėti.
Jurbarke tuo metu gyvenusios dvi senos raganos, kurios atėjusios sukėlė audrą, išmėtė ir sudumblino kareivių baltinius. Kai kareiviai suprato, kad čia būta ne gamtos išdaigų, jie pasikvietė Paryžiaus žynį, kuris su armija žygiavęs ir viską išaiškino, net raganų gyvenamą namą nurodęs. Kareiviai sugavo tas raganas, atvedė į nusikaltimo vietą, nuteisė, pririšo juodviem po kaklu po akmenį ir paskandino giliausioje Mituvos sietuvoje. Ta sietuva ir vadinama Jurbarko Ragaine.