XVI a. rašytas „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios kunigaikštystės metraštis”, romantizuodamas Lietuvos praeitį, aiškindamas kilmę iš romėnų, rašo, kad į šią šalį atvykęs Romos kunigaikštis Palemonas, turėjęs tris sūnus, kurių vyresnysis buvęs vardu Barkus, o tas įkūręs pilį prie jūros. Buvo sujungtas kunigaikščio vardas su upės vardu ir pavadinta ta pilis Jurbarku, o kitas sūnus, vardu Kūnas įkūrė Kauno miestą.
O štai dar viename padavime „Jurbarko milžinai” pasakojama apie Jurbarko miesto kilmę taip:
„Kartą gyveno du broliai milžinai: Jurgis ir Barkus. Jurgis gyveno dešinėj Nemuno, Barkus- kairėj. Iš ryto numesdavo vienas kitam kirvį. Kartą Barkus sudavė Jurgiui netyčia kirviu į smilkinį, ir tas pasimirė. Iš to širdies skausmo neilgai gyveno ir Barkus.
Kai jie mirė, jiems buvo supiltas kapas, vadinamas Bišpiliu. Apie milžinkapį pradėjo augti miestas, kuris nuo abiejų brolių gavo Jurbarko vardą.”
(Lietuvių liaudies padavimai „Ežeras ant milžino delno”, „Mintis”, 1995., V.)
Komentaras padavimams
Jurbarko vardas susijęs su kryžiuočių pilies pastatymu prie Nemuno – Georgenburgas (Jurgenborgas). Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Duisburgo kronikoje paminėtas 1259 metais.