Tai buvo seniai, labai seniai, kai dar girios sunkiai įžengiamos buvo, kai šimtamečiai ąžuolai šlamėjo, kai Nemunas dar plačiau savo gilią vagą varė, kai garsi senoji Jurbarko pilis stovėjo.
Šios pilies valdovas turėjo gražią, labai gerą dukrelę Mitvinę. Apie jos gerumą ir grožį garsas po visą Lietuvą sklido. Nusileisdavo Mitvinė prie Nemuno į žaliąsias lankas vyturėlio giesmelės pasiklausyti, gėlelių skinti, vainikėlio pinti, Nemuno bangele pažaisti.
Kartą Mitvinė, užsidėjusi nupintą vainikėlį ant galvos, pasilenkė virš Nemuno bangelės savo skaisčiu veideliu pasigrožėti. O tuo tarpu, žirgą juodbėrėlį girdyti atjojo jaunas ir gražus medžioklis Žedvainis. Sužavėjo kunigaikštį Mitvinės grožis ir jis pamilo ją. O medžioklio būta gražaus. Liekno liemens, drąsaus veido, melsvų lyg Nemuno banga akių.
Suvirpėjo Mitvinės širdis ir ji pamilo Žedvainį. Tai meilės deivės Mildos strėlė pervėrė jai širdį. Daug gražių žodelių juodu kalbėjo, mylėti vienas kitą prisiekė, kartu vyturėlio giesmes klausėsi, žirgą juodbėrėlį girdė, amžinai kartu būti žadėjo.
Bet kartą medžiokliui grįžtant į savo pilį, kuri buvo kitapus Nemuno, pradėjus su žirgu plaukti per Nemuną, pakilo audra, sušiaušė Nemuno bangas ir kunigaikštį kartu su juodbėriu gelmėn paskandino. Laukė gražioji Mitvinė savo bernelio, savo sakalėlio, vis prie Nemuno ėjo, į kitą krantą žvelgė, savo mylimojo laukė. O sužinojusi apie nelaimę puolė prie Nemuno, savo baltąsias rankeles laužė, ašaromis žemę laistė, savo mylimąjį Žedvainį šaukė, dievui Perkūnui grūmojo, jo vardu prakeiksmus siuntė, už piktas Nemuno bangas, už savo didįjį sielvartą, už savo mylimąjį.
Užsirūstino galingasis dievas Perkūnas, užtemdė debesimis skaisčiąją saulę, švystelėjo kardu ir skaisčiąją mergelę Mitvinę upeliu pavertė. Pavirtusi upeliu, ji į Nemuną bėgo, Nemuno gelmėse savo mylimojo ieškojo.O anksti rytais, kada Nemuno lankose pasigirsta skambi vyturėlio giesmė, pavargusi nutyla, tampa rami, vyturėlio giesmės klausosi.
Vėliau žmonės upelį Mituva pavadino. Taip ji ir dabar į Nemuną bėga, savo mylimojo ieško, o naktimis, mėnesėliui šviečiant išlipa ant kranto apsigobusi rūko skraiste, Nemuno lankose gėleles skina, lakštingalų giesmių klausosi, vainikėlį pina ir tyliai tyliai savo mylimąjį Žedvainį šaukia.
Taip kasdien, taip ir visada.
(Užrašė Gabrielė Šimkutė)