XIII a. Lietuvoje susikuria valstybė. Piliakalniai – slėptuvės virsta pilimis – tvirtovėmis. Piliakalnių aikštelėse buvo pilys, kurių apimtis priklausė nuo valdovo galingumo.
Pamažu tobulėjo ūkio technika. Traukiamoji jėga tapo arklys, jautis. XIVa. pradžioje pradėjo imti mokesčius nuo žagrės (5 grašiai), nuo jaučio ir žagrės (15 grašių), nuo žagrės ir arklio (7,5 grašio). Mokesčius ėmė ir turguose. Jau XIV a. viduryje apmokestinti miestai: Veliuona (mokėjo 10 kapų grašių), Skirsnemunė (5 kapai grašių).
Dabartinio Jurbarko rajono teritorija įėjo į Karšuvos žemę. Šios žemės apėmė stambius Tauragės, Jurbarko miškus. Tai likutis Jurbarko girios arba Ventės miško, kurį aprašo P.Dusburgas savo „Prūsijos žemės kronikoje“. Miškai kryžiuočiams trukdė nukariauti Lietuvą. Nemunu buvo palaikomi prekybiniai ryšiai su kitomis šalimis, pvz. 1390 m. sutartyje tarp Žemaitijos ir Ordino sakoma, kad Prūsijos žmonės gali vykti į Žemaitijos kraštą ir ten prekiauti, o Žemaitijos gyventojai gali vykti pro Jurbarką ir pastoviai prekiauti su Ordinu.
1253 m. liepą Mindaugo donaciniame akte tarp kryžiuočiams dovanojamų Žemaitijos pilių minimi Kolainiai. Kolainių pilis stovėjo ant Jurbarko piliakalnio, Bišpilio.
Dusburgo kronikoje Kolainių pilis minima 1290 m. balandžio 23 d., kai „brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo [jos] vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį“. Apie tų pačių metų gegužės 12 d., kryžiuočiams plaukiant „pro jau minėtą Kolainių pilį, Surminas, jos pilininkas, sušaukė pilėnus ir pradėjo su jais tartis, kaip būtų galima apgauti brolius“ . 1291 m. vasarį 2 kryžiuočiai, „žygiuodami pro Kolainių pilį, pamatė, kad joje nėra žmonių, ir ją sudegino“ . Buvęs Kolainių pilies viršininkas Surminas persikėlė į Veliuoną, kur 1291 m. balandį buvo pastatyta nauja pilis. Matyt, Kolainių pilis buvo apleista išaiškėjus, kad jos padėtis yra strategiškai nepatogi gynybai.
Sprendžiant pagal esamą piliakalnio išvaizdą, pilis užėmė 65×30 m dydžio plotą, apjuostą medinėmis sienomis, kurių išorinėje pusėje buvo 17–20 m aukščio statūs šlaitai.
Pirmasis Jurbarko piliakalnį 1899 m. aprašė K. Gukovskis. Piliakalnį XIX a. pabaigoje kasinėjo vietos dvarininkas J.Vasilčikovas. Buvo rasta žiestos keramikos, lanko ir arbaleto strėlių antgalių.
Į rytus ir vakarus nuo piliakalnio (abipus Imsrės upelio), 2,5 ha plote yra 2006 m. tyrinėta I tūkst. pradžios – II tūkst. pradžios papėdės gyvenvietė. Iš joje rastų radinių pilies laikotarpiui gali būti skiriama žiesta keramika, geležinė yla tordiruotu koteliu ir pasaginė segė aguoniais galais.
Kalnėnuose, ant Bišpiliukais vadinamo piliakalnio, būta kryžiuočių Georgenburgo pilies. Ji pastatyta 1343 m. Apie Georgenburgo pilį rašoma, kad šios likučius 1805 metais matė istorikas P.Narbutas. Prie piliakalnio yra rasta strėlių antgalių, durklas, vinių. Jie buvo V.Grybo muziejuje.
Georgenburgo ar panašiais pavadinimais XIII–XV a. Rytų Pabaltijyje yra vadintos mažiausiai 5 skirtingos pilys, iš jų trys – dabartinės Lietuvos teritorijoje (žr. Georgenburgas Šilalės raj. ir Dubysenburgas), todėl šios pilys kartais painiojamos. Garsiausia Georgenburgo pilis stovėjo Bišpiliukais vadinamame Kalnėnų piliakalnyje.
Georgenburgo pilis buvo Vakarų Europai būdingo moto tipo, sudaryta iš dviejų dalių: pagrindinio įtvirtinimo (moto) ir įtvirtinto papilio.
Kalnėnų piliakalnį, kaip ir Bišplio, 1899 m. pirmasis aprašė K. Gukovskis. Georgenburgo pilis jame lokalizuota XX a. 4 dešimtmetyje, ir ši lokalizacija įsitvirtino istoriografijoje. Anksčiau ją bandyta sieti ir su Jurbarko piliakalniu. Kai kurie tyrinėtojai su Jurbarku sieja ir 1259 bei 1336 m. statytus Georgenburgus.
Kronikoje rašoma, kad 1381 m. Kęstutis „išsiuntė laivu savo sūnų Vytautą su daugeliu [lietuvių], ypač į susitikimo vietą tarp Marienburgo ir Jurgenburgo, kad išžvalgytų, ar kas neplaukia Nemunu žemyn“. 1382 m. balandį „leisdamasis Nemunu žemyn, Kęstutis su bombardomis atplaukė prie Jurgenburgo, tačiau atsitraukė, pilies nepaėmęs“.
1384 m. liepos 9 d. Vytautas, grįždamas iš Vokiečių ordino į Lietuvą, „atvyko prie Jurgenburgo pilies maždaug su 400 ginkluotų vyrų“, sudegino Jurgenburgo pilį. 1387 m. gegužės mėn. kryžiuočiai „atstatė Jurgenburgo pilį, kurią Vytautas išdavė ir sunaikino, ir pavadino tą pilį Bavarijos pilimi. Šios statybos metu priešai niekuo netrukdė“ . Naujasis pilies vardas neprigijo, ji ir toliau vadinta Georgenburgu (Jurgenborgu). 1390 m. vėl pas kryžiuočius pabėgusiam Vytautui buvo patikėtas Jurgenburgas ir kitos Panemunės pilys, o jį rėmę žemaičiai gegužės 26 d. sutartimi gavo teisę per Jurgenburgą, Ragainę ir Klaipėdą vykti prekiauti į Prūsiją. 1391–1392 m. Vytautas čia sutelkė savo sąjungininkus. Tais pačiais metais atsimetęs nuo Ordino, paliko Jurgenburgą nesudegintą. 1396 į Jurgenborgą buvo atvykęs didysis kryžiuočių magistras Konrad‘as von Jungingen‘as taikytis su Vytautu. Po to čia buvo iš Marienburgo perkeltas ir iki 1398 m. kaip įkaitas laikomas Vytauto brolis Žygimantas.
1403 m. balandį Vytautas apgulė Jurgenburgo pilį ir ją visiškai sugriovė. Nuo to laiko Jurgenburgas nebeatstatytas, nors 1406 m. kryžiuočiai dar svarstė jo atstatymo galimybę .
Po Žalgirio mūšio 1410 m. gyvenvietė ėmė plėstis. 1422 m. Melno taikos sutartimi Jurbarkas atiteko Lietuvai, jame įsikūrė Vytauto dvaras, iš kurio 1427 m. jis rašė laišką Vokiečių ordino didžiajam magistrui. Tiksli dvaro vieta nežinoma.
Šaltiniai
Piročkinas A., Jurbarkas//Istorijos puslapiai
www.archeologijosdraugija.lt