Konstantinas Glinskis

K.Glinskis (1886 07 25 Jurbarke – 1938 12 03 Kaune) — aktorius, režisierius, pedagogas, vienas žymiausių Lietuvos teatro novatorių. 1920–1938 m. gyveno ir dirbo Kaune. Jo palaikai kremuoti ir palaidoti Petrašiūnų kapinėse. Antkapinį paminklą sukūrė Mstislavas Dobužinskis.

[singlepic id=167 w=320 h=240 float=left]1907 m. baigė Kauno gubernijos gimnaziją, vėliau dirbo ir mokėsi Jurbarke, Peterburge ir Vilniuje. 1920 05 16 Kaune įsikūrė vaidilų bendrovė „Anga“, kuri sujungė J.Vaičkaus ir K.Glinskio trupes. Nuo 1921 04 29 jis buvo dramos ir operos vaidyklų administratorius, o nuo l922 m. – Valstybės teatro režisierius ir aktorius. 1924–1934 m. dirbo pedagoginį darbą Valstybės teatro vaidybos mokykloje. Žymiausi jo mokiniai: J.Miltinis, S.Čaikauskas, V.Derkintis, G.Jakavičiūtė, S.Jukna, K.Kymantaitė ir kt.

K.Glinskio kūrybai didelės įtakos turėjo jo aktorystė Peterburgo Mažajame, Ermitažo ir Komisarževskajos dramos teatruose 1910-1916 metais, kur vyravo Vosilčikovo dvaro aplinka: prabanga, etiketas, aukštuomenės išorinių priemonių gausa ir kt.

K.Glinskis režisavo dvi pirmąsias operas Kaune: G.Verdi „Traviatą“ ir M.Petrausko „Birutę“. Dramos vaidykloje ir Valstybės teatre režisavo 31 spektaklį (visuose ir vaidino).

Režisūroje K.Glinskis teikė pirmenybę autoriui – dramaturgui, gebėjo scenoje meistriškai įkūnyti rašytojo žodį ir harmoningą veiksmą. Iš jo spektaklių pažymėtini – S. Čiurlionienės- Kymantaitės „Aušros sūnūs“, Bernardo Show „Atskalūnas“, A.Ostrovskio „Miškas“ ir kt.

Iš viso profesionaliame teatre yra režisavęs per 50 pjesių ir sukūręs per 30 vaidmenų, kritikos, o ypač publikos vadintų virtuoziškais. Daugiausia buvo komediniai vaidmenys – pvz. Žoržas Blumenas, R.Flerso ir G.A.Kajavės „Buridano asilas“, A.E.Scribe‘o „Meilės dvikova“, Henrikas Navarietis V.de Vero „Henrikas Navarietis“, bet žymūs ir dramatiniai vaidmenys – Amžinas žynys V.Krėvės „Likimo keliai“, Markizas Pora F.Schillerio „Don Karlas“, Stokmanas H.Ibseno „Visuomenės priešas“ ir kt.

Jo talentingai sukurti vaidmenys: Krūšna V. Mykolaičio-Putino dramoje „Valdovo sūnus“, Poza F.Schillerio, „Don Karlos“, daktaras Stokmanas H.Ibseno „Visuomenės priešas“ bei daugybė kitų.

V.Mykolaitis-Putinas 1937 m.: „Kaip artistas iš savo turtingos ir taurios asmenybės jis sukūrė mums visą galeriją personažų – labai įvairių, bet visuomet išgyventų ir įtikinamų. Kaip režisierius, jis pasižymėjo dideliu taktu, skoniu ir menine nuovoka, rasdamas deramą pusiausvyrą tarp realybės ir fantazijos, tarp tikrovės ir idealo. Kaip scenos pedagogas, jis brangino savo mokinių individualybę, skatino juos ugdyti ir taurinti savo vidaus pasaulį, krauti savy meno išteklius…“ (Lietuvių teatras. 1918-1929, V. 1981, p.93).

K.Glinskis: „Jei aiškiai ir nematyti, kas palieka, visgi nė vienas kūrybos krislas nepradingsta, nes vaidybos tobulinimas, evoliucija pereina nuo vienas kitam. Jauna karta – žiūrovai ir jų artistai – jie lavinasi ir įsideda širdin visa, ką mato, ir tik per sena eina prie naujo. Tikroji kūryba daro įspūdį, t. y. užkrečia amžinai… Niekas pasauly nepražūna, visa, nors ir po truputį, bet stumia kultūros vežimą pirmyn“.

Sceninio darbo 30-mečio proga, 1937 m. įsteigė savo vardo stipendijų fondą, skirtą paskatinti gabius žmones studijuoti scenos meną. Tam paaukojo didelę pinigų sumą, kuri jam mirus, liko nepanaudota.

1931 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra K.Glinskio daiktų ekspozicija, kurią sudaro per 300 eksponatų. 1994 m. jo gimtojoje sodyboje Jurbarke buvo įkurtas memorialinis muziejus. A.Vengris parašė knygą „Kastantas Glinskis“ (Vilnius, 1965).

[slider title=”Šaltiniai”]kamane.lt inf.[/slider]

1919 m. lenkams okupavus Vilnių lietuvių teatro pradininkas Konstantinas Glinskis su Valstybės teatro trupe atsikraustė į gimtąjį miestą Jurbarką. Teatralai gyveno, repetavo ir spektaklius rodė Mituvos gatvėje. Kelis mėnesius Mituvos pakrantė buvo tapusi promenada – vaikščiodavo išsipustę aktoriai, o smalsūs miestelėnai eidavo jų pažiūrėti.

XX a. pirmojoje pusėje teatras Jurbarke buvo populiarus – apie spektaklį pranešdavo klebonas per mišias, o miestelėnų būriai traukdavo jo pažiūrėti.