Spaudos draudimo laikais Jurbarkas ir jo apylinkės minimos dažnai ir reikšmingai. Per šį kraštą knygnešiai iš Prūsų į Lietuvos gilumą gabeno daug knygų, laikraščių. Nemaža jų buvo skirta ir vietos gyventojams, kurie savo raštingumu lenkė kitų vietovių savo tautiečius (Vilniaus, Švenčionių apskritys).
Aptariant knygnešių veikla, svarbu prisiminti tas sąlygas, kurias Rusijos administracija sudarė šiame pasienio valsčiuje. Čia sieną saugojo sargybos būriai, suskirstyti į keletą postų, arba kordonų. Jų svarbiausi būstai ar kareivinės stovėjo Palėkiuose, Pašventyje, Sasavoje prie Antšvenčių km, Drangauskinėje šalia Žimiškių km, Laukesos girioje, Beržynės km ir Lukiuose. Patys sargybiniai buvo išdėstyti 1-2 linijomis, tarp kurių atstumas siekė ligi poros varstų. Pirmoji linija ėjo prie pat sienos, kareivis nuo kareivio budėjo tokiu atstumu, kad vienas kitą galėtų ir kito šauksmą girdėti. Nuo 1875 m. pasienio tarnybai ėmė talkinti akcizo sargyba, skirta kontrabandai iš užsienio gaudyti. Ji veikė plačioje juostoje (iki 50 km) ir kontroliavo visą Jurbarko valsčių. Šiuos sargus žmonės vadino Imbrikais arba šmekeriais. Jie buvo pavojingi, nes galėjo tikrinti visus keleivius, kratyti gyventojų namus.
Jurbarko valsčiuje žinome daug įkliuvusių. Kaip žinome, Žemaičių vyskupo M. Valančiaus iniciatyva sukurta knygnešių organizacija, kuri rūpinosi paties vyskupo parašytų knygų ir jo lėšomis išleistų leidinių gabenimu per sieną.
M. Valančiaus organizacijos branduolį sudarė jauni pasienio parapijų kunigai, kuriuos jis pats vyskupaudamas buvo įšventinęs. Su Jurbarko krašto istorija glaudžiai siejasi vietos kunigo Jurgio Rožansko ir Gaurės vikaro Vitalio Demskio veikla.
Nors J. Rožanskas veikė labai atsargiai ir išvengė suėmimo, tačiau ne vieno knygnešio keliai vedė į jį. 1869 m. Panevėžio aps. Pumpėnų miestelyje suimtas ir tardomas Jonas Verčickas prisipažino, kad K. Prialgauskio knygą „Naujas altorius“ atsiuntė vikaras J. Rožanskas. Jis užmezgė ryšius su Jurbarko vietovės knygnešiais. Manoma, kad čia jam spaudą padėjo platinti Ona Petraitytė, Nikodemas Bujauskas ir Motiejus Maskolaitis. Iš jų įkliuvimo istorijos aiškėja ir ryšiai su M. Valančiaus organizacija, net su pačiu vyskupu. 1870 m. birželio lld. žandarai ir policininkai, darydami kratą, rado M. Valančiaus „Davatkų knygą“ , „Istorija Šventą Senojo įstatymo“, „Tiesiausią kelią į dangų“, L. Rėzos, F. Vareikos ir kt. religinių raštų, daug šventųjų paveikslėlių, škaplierių. Žandarams ir policininkams iš rastųjų knygų buvo aišku, kad užtiko spaudos platintojus – pauperius, arba škaplierininkus.
Drauge su kitomis knygomis minėtieji jurbarkiškiai uoliai platino M. Valančiaus raštus. Galimas dalykas, kad Ona Petraitytė, kuri žandarų vadinama davatka, padėjo J. Rožanskui palaikyti ryšius su pačiu M. Valančiumi, patys žandarai ieškojo šių knygnešių ryšių su kun. J. Rožansku. Dar 1869 m. pavasarį Raseinių ir Telšių apskričių žandarų viršininkas Nikolojus Vinkleris savo viršininkui Kaune aliarmavo, kad draudžiamosios lietuviškos brošiūros (M. Valančius) iš Prūsų į Jurbarką kasdien vežamos garlaiviais. Muitininkai, kurie apžiūri garlaivius, esą nepatikimi katalikai, bičiuliaują su J. Rožansku. O šis esą įtariamas „maištingųjų“ brošiūrų platinimu Kauno gubernijoje.
Po kratų N. Bujauskas, M. Maskolaitis ir O. Petraitytė buvo suimti, išvežti į Raseinių kalėjimą, paskui Vilniaus generalgubernatorius įsakymu jiems paskirta griežta policijos priežiūra savo nuolatinėje gyvenamoje vietoje.
Galimas dalykas, kad jurbarkiškiai su M. Valančiaus organizacija turėjo ryšių per Gaurės kunigą Vladislovą Dembskį. 1870 m. rugpjūčio 12 d. jis buvo suimtas, išvežtas į Vilnių, ten kalintas ir tardytas su kitais M. Valančiaus organizacijos dalyviais. Jo ginti stojo Batakių, Tauragės, Eržvilko ir Jurbarko valstiečiai. Perduotas prašymas Vilniaus generalgubernatoriui su 600 parašų. Be to, Dembskio reikalams surinkę 30 ar 40 rublių.
Likvidavus M. Valančiaus organizaciją, knygnešių Jurbarko valsčiuje keletą metų beveik nebežinome.
„Aušros“ laikais sustiprėjęs tautinis atgimimas skatino knygų bei periodinės spaudos leidybą kėlė spaudos leidybą, kėlė spaudos paklausą. M. Jankus nurodęs, kad ypač patogus punktas knygnešiams rinktis buvo Smalininkai, miestelis Prūsų pusėje.
Nuo „Aušros“ laikų Jurbarko valsčiuje radosi daugiau knygnešių, neretai jie ir įkliūdavo. Per antrąjį spaudos draudimo dvidešimtmetį jų keliai Jurbarko valsčiuje liko tie patys. Keitėsi tik patys knygnešiai, ir jų daugėjo. Pakito ir pati spaudos sudėtis, – gausėjo pasaulietinių leidinių, pasirodė „Varpas“, Ūkininkas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“. Kasmet įkliūdavo vis daugiau žmonių. Ne kartą garlaivių keliai ir patys upeiviai įkliūdavo Jurbarko muitinėje, kai knygas gabendavo tiesiog iš Prūsų. Nemenka tokia lietuviškų knygų tiekėja buvo ir liko vietos klebonija. Čia ilgai klebonavo Kazimieras Marcinkevičius. Kaip rašo Juozas Tumas – Vaižgantas, niekas jo neįtarė, kad yra lietuviškos spaudos platintojas. Tačiau iš tikrųjų klebonija daug metų knygnešiams tarnavo kaip saugaus sustojimo ir knygų pasidėjimo vieta. Knygas atnešdavo ne tik iš „Žemaičių pusės“ t.y. nuo Pašvenčio ar Žirniškių. K. Marcinkevičius jų gaudavo taip pat iš garsiojo Sudargo klebono Martyno Sederevičiaus. Iš Jurbarko klebonijos knygas pasiimdavo upeiviai. Anot Vaižganto „Lietuviškos knygos per Jurbarką plaukė, kaip penktadieniais davatkos į bažnyčią“
Kaip vienas spaudos gabentojų iš Jurbarko pasižymėjo upeivis Andrius Čižas, kilęs nuo Vilkijos. Plaukiojo „Kurjerio“ garlaiviu. 1890 m. balandžio 4 – 5 d. įkliuvo Kaune, kai šiuo laivu atvežė 18 maldaknygių. Iš A. Čižo knygas imdavo kaunietė Teklė Dronseikaitė. Anot Vaižganto, per jos rankas perėję tiek draudžiamų knygų, kiek nebesutilptų dideliuose knygų sandėliuose.
Bene svarbiausios spaudos srautas į Jurbarko valsčių ir toliau ėjo sausuma, pro Pašvenčio muitinės užkardą. 1887 – 1889 m. sulaikyti šioje užkardoje: įžymus Eržvilko valsčius spaudos platintojas Petras Urbutis. Jis nešėsi 18 knygų, tarp jų 10 kalendorių. Sulaikyti trys Jurbarko valsčiaus valstiečiai – Jonas Ambrazaitis, Jonas Kachanauskas ir Mykolas Valančius, kurie turėjo 11 knygų, padienininkas Andrius Požeris, iš kurio atėmė 10 lietuviškų knygų, Naujasodžio kaimo valstietis Vincas Bagdonauskas, kurio vežime rado 2 paslėptas knygas. Įkliuvo Smukučių km. Gyventojas Juozas Benžaitis ir Josvainių valsčius valstietis Juozas Morozas, kurie nešėsi 56 knygas. Būtų galima vardinti ir vardinti metus, žmones, kokios knygos sulaikytos. Palyginti patogios vietos sienai slaptai praeiti buvo ties Žirniškių kaimu.
Pasienio sargybiniai ir muitininkai Pašvenčio užkardoje ypač atidžiai kratydavo sielininkus, kurie plaukydavo medieną į Prūsiją. Minima daug įvairių įkliuvimų.
Per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį su lietuviška spauda įkliuvo daug daugiau žmonių, negu per ankstesnius tris dešimtmečius.
Papuldavo žmonės ir su nedaug leidinių. Priežastis, matyt, buvo ta, kad stambūs knygnešiai vengė keliauti pro Pašventį ir Jurbarką, nes ši teritorija buvo smarkiai saugoma, čia telkėsi pasienio sargybiniai, muitininkai, policininkai ir žandarai. Prie Pašvenčio įkliūdavo daug žmonių – vis dėl to XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išryškėjo, kad svarbiausias didžiųjų knygnešių kelias ėjo per Laukesos pelkes. Čia buvo sulaikyti garsieji gabentojai nuo Eržvilko: Martynas Survila, Antanas Švedas ir kiti jų talkininkai. Ties šiuo postu dažnai rasdavo numestų knygų ryšulių.
Knygnešių pramintais takais naudojosi ir rusų socialdemokratai. Jie ypač pabrėžė juos patraukusią lietuvių neapykantą carui.
Apskritai Jurbarko gyventojai lietuviškų knygų namuose vengė laikyti. Dažnos kratos įvairiomis dingstimis, gaudant kontrabandininkus ir nelegalių emigrantų vedlius, vertė žmones su knygomis, kaip su pavojingais įkalčiais, būti atsargius. Per kratas būdavo randama vien maldaknygės, be kurių nė viena raštinga valstiečių šeima negalėjo apsieiti. Beje, už maldaknygę ne tokia jau didelė bausmė – keleto dienų areštas valsčiaus daboklėje arba apskrities policijos areštinėje. Kitų pavojingesnių knygų eiliniai gyventojai tiesiog vengė.
Su spaudos draudimo panaikinimu 1904 m. gegužės 7 d. baigėsi sunkiausios lietuvių kultūros raidos etapas.
D. Juščienės medžiaga