Nemuno versmės yra apie 50km. į pietus nuo Minsko, Uzdos rajone, Verchniomano kaimelio žemėse. Pamiškėje prie nedidelio akmens seniau tryško šaltinis, teikęs pirmuosius mūsų Nemuno vandens lašus.
Štai ką teko išgirsti Verchniomano apylinkių žmones pasakojant.
Seniai, labai seniai prie akmes, kur trykšta šaltinis, atsirado upelis. Jis buvo toks gyvybingas, kad milžinu ketino tapti. Pavadintas jis Nemunu . Tekėjo miškų apsuptas per gražias žalias lankas. Darbštus buvo ir geras. O kaimynystėje augo upelė, Loša vardu. Tai kas, kad daili, bet nieko veikti nenorėjo – tik gulinėjo pavėsiais. Nuo tokio tingumo aplink ją plytėjusios lankos pelkėmis ėmė trauktis. Loša žvilgsniu vis į Nemuną taikėsi… Bet tas tylėjo. O anoji pykdama net pravardžiuoti jį ėmė – Nemanec (lietuviškai būtu „nebyliokas“)…
Paliko Nemunas namus. Leidosi tolyn, požeminėmis gyslomis, kai kur trumpam į paviršių išsimušdamas, slėpdamasis girių pašaknėse .
Ir tik ten, kur dabar Zabolotė, upė vientisą vagą pradėjo gilinti ir tolti, tolti nuo gimtinės, ieškoti kelio į jūrą, Loša suprato, ko netekusi, – metėsi vytis. Nepataikė į pėdas, pasuko visai kitalink, didokus lankstus darydama. Pagaliau rado savo milžiną – puolė jo glėbin, kad drauge keliautų į jūrą.
Nuo seno ginčytasi, kur prasideda Nemunas. Visiems atrodė, kad prie Zabolotės, kiti įrodinėjo matę jį miškais iš kitapus balų atvingiuojant… Nemuno aukštupyje ir dabar mėgstamas priežodis: „Ieškoti kaip balose Nemuno“… Suprask: ieškoti, kas nepadėta .
Česlovas Kudaba „Nemune , Nemunėli“ Vilnius, Vyturys 1989.