Jurbarke ir jo apylinkėse rasta daug įdomių archeologinių paminklų. Pačiame Jurbarke, kaip rašė savo veikaluose archeologai, esąs aptiktas akmeninis kirvukas ir sidabrinių lietuviškų ilgųjų pinigų, kurie Lietuvoje plito XI amžiaus.
Miesto šiaurės vakarų pusėje glūdi Bišpilio piliakalnis. Iš šiaurės ir vakarų jį juosia Imsrės upė, į pietus gili dauba, o rytinėje pusėje išlikęs apie 5 m aukščio pylimas. Piliakalnio aikštelėje ir šlaituose buvo rasta žiestinės keramikos puodų šukių, arbaletinių strėlių antgalių, peilių, ylų, cilindrinių raktų ir kitų XII – XIV amžių dirbinių.
Apie 3 km į pietų vakarus nuo Mituvos žiočių, ant Nemuno kranto, greta vienas kito yra 2 nedideli istoriniai kalniukai, kuriuos senieji žmonės vadindavo bišpiliukais. Spėjama, kad ant šių kalnelių kryžiuočiai ir kalavijuočiai 1259 metais buvo pastatę vieną seniausių savo pilių – Georgenburgą arba Jurgenburgą.
Apie tą pat laiką lietuviai pasistatė pilį ant Bišpilio.
1260 metais lietuviams ir žemaičiams sumušus kalavijuočius prie Durbės, jų įgula buvo priversta iš Georgenburgo pasitraukti. Tik 1343 metais kryžiuočiai vėl sugrįžo į pilį po to, kai buvo išvyti iš Skirsnemunės pilies. Nuo to laiko 100 metų vyko atkaklios kautynės dėl Georgenburgo. 1382 metais jį norėjo nuo kryžiuočių atimti Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, ilgai daužęs keliomis patrankomis, Tėvo užmojį įvykdė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1384 metais. Pilis buvo paimta. Štai kaip tai įvyko. Kartą, vykdamas iš Prūsijos su 100 raitelių ir kitų karių, Vytautas sustojo prie pilies pylimų ir pakvietė jos komturą pasikalbėti. Šis pakvietė Vytautą vaišių. Tačiau Vytautas pareiškė komturui, kad jo pusbroliai Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Skirgaila išvykę imti Ragainės pilies. Jis turįs išsiųsti dalį įgulos į pagalbą Ragainės riteriams. Pažadėjęs susijungti su Jurbarko – Georgenburgo pasiųstais į Ragainę kariais, jis išskubėjo, savo vietoje palikęs giminaitį kunigaikštį Sudimantą. Kryžiuočių įgulai besirengiant išvykti į Ragainę, Sudimantas su narsiu karių būriu netikėtai įsibrovė ant nuleisto į pilį tilto, užpuolė tarp vartų stovinčius kryžiuočius.
Kelis jų užmušė, užėmė Georgenburgą su komturu ir visa įgula ir atidavė į Vytauto rankas. Tvirtovė buvo sudeginta.
Kryžiuočiai ją atstatė 1388 metais, po susitarimo su Vytautu, aptvėrė mūrinėmis sienomis. Vytautas čia gyveno 1392 metų vasarą, ruošdamasis susitaikyti su Jogaila, čia būdamas, galutinai nutarė nutraukti ryšius su Prūsijos ordinu. Vytauto kariuomenė paskutinį kartą sudegino pilį 1403 metais.
Beveik nėra abejonės, kad Jurbarko gyvenvietė pradėjo kurtis tuoj po Žalgirio mūšio, praėjus kryžiuočių užpuldinėjimų pavojui. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui 1422 metais galutinai nustačius sieną tarp Lietuvos ir Prūsijos ordino, Jurbarkas virto Lietuvos pasienio gyvenviete. Jau XV amžiaus pradžioje čia buvo įsteigta muitinė. Būdamas prie svarbaus vandens ir sausumos kelio, kuris įjungė su Karaliaučiumi, Kaunu, Klaipėda ir Tilže, miestas sparčiai augo XVI amžiuje Jurbarke buvo karališkasis dvaras. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas Jurbarko valdas tada buvo padovanojąs savo motinai karalienei Bonai. Tuo metu Jurbarko apylinkėse buvo milžiniški karališkųjų miškų masyvai. Jurbarko reikšmė labai padidėjo nuo XVI amžiaus pradžios, kai intensyviai buvo pradėti kirsti apylinkių miškai. Miško medžiaga buvo siunčiama į Gdansko, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Tilžės ir kitus uostus statybai. 1557 metais Jurbarke buvo įsteigta pirmoji pradinė mokykla. 1611 metų lapkričio 4 d. Žygimantas III suteikė miestui Magdeburgo teises, kurias 1736 metais patvirtino Augustas III. Nuo 1611 metų miestas pradėjo savarankiškai tvarkytis. Atleistas nuo kai kurių mokesčių, gavo savivaldą, burmistrą, teismą, miesto antspaudą arba herbą, kuriame buvo trys baltos lelijos raudoname lauke. Tuo metu Jurbarke gyveno 3000 gyventojų. Savo prekybine reikšmę mietas išlaikė iki pat XIX amžiaus pabaigos. Miesto augimui labai pakenkė didelis gaisras 1906 metais, 1914-1918 ir 1941-1944 metų karai.
Buržuazinės Lietuvos laikais Jurbarkas buvo Raseinių apskrities valsčiaus centras. 1923 metais jame buvo 4409 gyventojai: Veikė kelios nedidelės dirbtuvės-mezgyklos, milo valyklos, vilnų karšyklos ir kitos. 1938 metais Jurbarke buvo apie 6000 gyventojų, Didžiojo Tėvynės karo metu miestas labai nukentėjo, 1959 metais gyventojų skaičius jame jau buvo kritęs iki 4422.
Jurbarkas turi savo revoliucines tradicijas. Čia audringai praėjo visi didieji Lietuvos valstiečių ir darbininkų sukilimai, čia knygnešiai gabeno Rusijos carinės valdžios uždraustąją 1864-1904 metų laikotarpių literatūrą. 1901 metais per Jurbarką iš Vokietijos buvo pradėta gabenti lenininė “Iskra”. Pažangias spaudos gabenimo tradicijas Jurbarkas išlaikė ir buržuaziniais metais. 1929- 1930 metais čia buvo nelegalios komunistinės literatūros slaptas sandėlis. Nuo 1929 metų čia gyveno ir kūrė skulptorius Vincas Grybas, vokiečių okupacijos metais sušaudytas su daugelių miestų gyventojų.
A. Nezabitauskis.
Telšių muziejaus darbuotojas