Elena Puišytė

ldona Elena Puišytė-Grigaliūnė – poetė, eseistė, vertėja.
Gimė 1930.01.04 Jurgeliškiuose, Jurbarko raj.
Iki 1952-jų pavasario mokėsi Jurbarko vidurinėje mokykloje. Prieš pat abitūros egzaminus (išbuožinus tėvą) teko bėgti iš tėviškės nuo grėsusių represijų. Abitūros egzaminus išlaikė eksternu Kauno VII vidurinėje mokykloje. Gavo brandos atestatą, bet studijuoti Universitete lietuvių kalbą ir literatūrą neturėjo teisės, nes tuomet stojant į aukštąją mokyklą reikalaudavo socialinės kilmės pažymėjimo. [singlepic id=7 w=150 float=left]1955 m. baigė Respublikinę Kauno medicinos mokyklą, įsigydama farmacininkės specialybę. 1955-1969 m. dirbo Kauno vaistinėse, vėliau Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyr. moksline bendradarbe, Kauno menininkų namuose.
Elenos Aušraitės slapyvardžiu bendradarbiavo antisovietinio pogrindžio leidinyje Rūpintojėlis.
1986-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatė už knygą „Įvardijimai ir sąskambiai“. 2005 metais – Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatė už eilėraščių rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“. 2005 metais apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2006 m. suteiktas III laipsnio Santakos garbės ženklas, pelnė Jono Aisčio premiją už aistiškos dvasios puoselėjimą kūryboje. 2007 m. – Lietuvos laisvės kovų dalyvės (rezistentės) teisinis statusas, 2008m. „Poezijos pavasario“ metu apdovanota  už dvasingą poeziją ir ilgametę kūrybinę veiklą.

Išleido eilėraščių ir poemų rinkinius Žalvario raktas (1970), Kur meta plunksną vieversys (1978), Po ąžuolušaltinis (1980), Įvardijimai ir sąskambiai (1985), Neužmirštuolių skliautas (1989), Vigilijos (1994), Šviesa pro erškėtį (1995), Atminties vainikas (1996), Atodūsiai tyloje (1996), poezijos knygų vaikams Ledo mergelės (1974); Sidabro varpelis, 1976; Po lino žiedu, 1981; kiti leidiniai — Tėvelio sodai, 1998; Balsai ir aidai: eilėraščiai (2001), Žodžio duona ir vynas : esė, straipsniai, interviu ir kt. (2003), Įsiklausyti:eilėraščiai (2004), vaikams Po baltu angelo sparnu:eilėraščiai (2004), Palaimink žodį ir aidą (2005), Baltojo Raitelio baladės (2006), Trobelė po kadagiu, (2006), Aukso kalavijas ir karaliaus karūna: istorinė apysaka vaikams (2008).

Lyrikai būdinga eleginė nuotaika, maldos, raudos intonacijos. Dėmesys senajai lietuvių pasaulėjautai (jos ženklai – pramotė, sesuo, mitinės galios), kuri derinama su krikščioniška religine meditacija..

Poezija versta į vokiečių, čekų, vengrų, lenkų, gruzinų, estų, latvių, ukrainiečių, baltarusių, rusų ir kt. kalbas. Parašė libretą operai Kauko sakmė, pjesių lėlių teatrams (Saulė ledo bokšte, past. 1978; Juodoji karalaitė, past. 1987), VU Kiemo teatras 1987 pastatė misteriją Įvardijimai ir sąskambiai. Almanachuose ir žurnaluose paskelbė vokiečių, latvių, estų, gruzinų, rusų poezijos vertimų.

Apdovanojimai:
1986 m. „Poezijos pavasario“ laureatė už poemų knygą „Įvardijimai ir sąskambiai“.
1994 m. I-ji premija žurnalo „Laiškai lietuviams“ konkurse už straipsnį „Meilė niekada nesibaigia“.
2000 m. Kauno miesto savivaldybės Padėkos raštas už pasiaukojantį kūrybinį darbą.
2001 m. „Ūkininko patarėjo“ prizas už geriausią metų knygą „Balsai ir aidai“.
2005 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvos Respublikai.
2005 m. nominuota Nacionalinei premijai, paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už eilėraščių ir poemų rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“.
2006 m. įteikta Jono Aisčio premija už aistiškos dvasios puoselėjimą kūryboje ir eilėraščių knygą „Įsiklausyti“.
2006 m. apdovanota Kauno miesto savivaldybės III laipsnio Santakos garbės ženklu už nuopelnus Kauno miestui.
2007 m. suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvės (rezistentės) teisinis statusas.
2008 m. „Poezijos pavasario“ metu apdovanota Kauno apskrities už dvasingą poeziją ir ilgametę kūrybinę veiklą.

[slider title="Šaltiniai"]Kūrybinė drąsa ir baimė -interviu su poete www.bernardinai.lr
Jautrios širdies balsas - poetė apie S.Santvarą
Poezija iš sąskambių ir tikrumo ilgesio - V.Daujotytės straipsnis [/slider]