Šiemet (2002 metais) dera paminėti dviejų lietuvių vaikų literatūrai nusipelniusių jurbarkiškių pedagogų – Antano Giedraičio-Giedriaus ir jo žmonos Iliuminatos Vasiliauskaitės-Giedraitienės – sukaktis. Abu gimę 1892 m., taigi prieš 110 metų: A. Giedraitis – balandžio 4 d., o I. Giedraitienė – vasario 15 d. Jų gyvenimo kelias turi daug bendrų bruožų ir atspindi tą lietuvių inteligentų kartą, kuri po 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės deklaracijos pasiaukojamai kūrė dvasinį Lietuvos pasaulį.
A. Giedraičio gimtinė – Lukšių kaimas, esantis už kokių šešių kilometrų į šiaurę nuo Jurbarko miesto. Gimtąjį kaimą ir pro jį tekantį Antvardės upelį A. Giedraitis vėliau mini ne viename savo kūrinyje. Giedraičių šeimoje augo aštuoni vaikai – tėvas buvo vedęs antrą žmoną, kurios sūnus buvo Antanas. Jam ir dar dviem jaunesniems broliams – Juozui (1899–1976) ir Izidoriui (1902–1984) – nepaisant sunkumų, pavyko išeiti į žmones: jie tapo pedagogais, gimnazijų mokytojais.
Labai reikšmingi A. Giedraičiui buvo Pirmojo pasaulinio karo metai, praleisti Voroneže: čia 1917–1918 m. jis mokėsi lietuviškame Mokytojų institute, kur klausė Jono Jablonskio ir Juozo Balčikonio dėstomo lietuvių kalbos kurso. Suartėti su J. Jablonskiu padėjo ir tai, kad A. Giedraitis dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos veikloje: žymusis kalbininkas buvo šios sąjungos valdybos pirmininkas, o jo mokinys, beje, dirbęs lietuviškos mergaičių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoju, – revizijos komisijos narys. Taigi gana suprantama, kad lietuvių bendrinės kalbos tėvas ėmėsi redaguoti savo mokinio knygutę Trys pasakos, kuri 1917 m. ir buvo išleista Voroneže.
1920 m. rugsėjo 10 d. Švietimo ministerijai rašytoje autobiografijoje, pavadintoje “Trumpas mano gyvenimo aprašymas ir darbuotės apžvalga”, A. Giedraitis prisipažin “Dabar ir tebesilaikau Jablonskio kalboje”[1]. Ir iš tikrųjų J. Jablonskio įkvėptą kalbos dvasią jaučiame visuose A. Giedriaus rašiniuose: mokytojo išaiškinti geros kalbos principai jam giliai įstrigo į galvą ir širdį.
Iliuminata Vasiliauskaitė yra gimusi kitoje Nemuno pusėje – netoli Gelgaudiškio esančiame Norkūnų kaime (Šakių raj.). Kaimas žymus pakrantėje stūksančiu piliakalniu. Iliuminata, kiek galima spręsti iš 1920 m. rašyto tarnybos lapo[2], taip pat sunkiai siekė mokslo. 1912 m. lapkričio 3 d. ji Kaune baigė mergaičių ir namų ūkio mokyklą, o 1917 m. Voroneže – “Saulės” mokytojų seminariją. Tų pačių metų rugpjūčio 1 d. Revelyje (taip tada vadinta Estijos sostinė Talinas) Nukentėjusių dėl karo šelpimo lietuvių komiteto paskyrimu pradėjo dirbti pradžios mokykloje. Tad ir jai teko mokslintis Voroneže, bet vargu ar tuomet būsimieji Giedraičiai čia susitik Antanas tikriausiai atvyko tada, kai Iliuminata jau dirbo Taline.
Vertėtų atkreipti akis į palyginti kuklų abiejų Giedraičių išsimokslinimą. Jį galėtume apibūdinti kaip specialųjį vidurinį. A. Giedraitis vėliau yra apgailestavęs, kad jam nepavyko įgyti aukštojo mokslo diplomo. Tačiau abiejų Giedraičių gyvenimas rodo, kad žmonės, kurie vadovaujasi kilniomis idėjomis, įstengia ir be diplomų ar tuo labiau be skambių mokslo daktarų bei profesorių titulų nuveikti tautos labui tiek, jog jų vardus ilgus amžius su pagarba ir dėkingumu mini palikuonys.
A. Giedraitis ir I. Vasiliauskaitė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimą patyrė toli nuo gimtojo krašto. Tačiau toliai, ko gero, tik stiprino jų pasiryžimą kuo greičiau grįžti į laisvę atgaunančią Tėvynę, kad galėtų jai skirti savo jėgas. Minėtoje autobiografijoje A. Giedraitis sakosi į Lietuvą parvažiavęs 1918 m. vasarą. Tikriausiai jis grįžo kartu su 1342 Voronežo lietuviais (tarp jų buvo ir J. Jablonskis), kurie po didelių vargų birželio 26–27 d. traukiniu pasiekė Vilnių. Lietuvą geležine ranka dar valdė vokiečiai. Miestas badavo, ir A. Giedraitis skubėjo į gimtinę. Čia kurį laiką Lukšiuose dirbęs ūkio darbus. Tačiau gyvenimas kas dieną kito. Vokiečių jėgos seko, gniaužtai silpo. Jie turėjo atsižvelgti į pavergtų kraštų žmonių poreikius.
Keli Jurbarko inteligentai, pasinaudodami okupacinės valdžios silpnėjimu, A. Giedraičio raginami ir skatinami, ėmėsi žygių kurti miestelyje gimnaziją. Jų pastangos buvo sėkmingos: kaip rodo dokumentai, gavus vokiečių okupacinės valdžios atstovo sutikimą, 1918 m. spalio 14 d. Jurbarke pradėjo veikti “Saulės” draugijos išlaikoma Jurbarko progimnazija (gimnazija turėdavo aštuonias klases, o progimnazija – keturias žemesniąsias). Tačiau keturiems jos mokytojams, tarp jų ir A. Giedraičiui, darbo pradžia skaičiuojama nuo tų metų rugpjūčio 27-osios: įskaitytas ir paruošiamasis laikas.
I. Vasiliauskaitė, sprendžiant iš minėto tarnybos lapo, į Lietuvą grįžo bene 1919 m. pradžioje. Tada ji “Raseinių apskrities praded. Mokyklų Instruktoriaus paskyrimu” mokytojauja Jurbarko valsčiaus Girdžių mokykloje. Tačiau netrukus keliama į Jurbarką.
Nuo to laiko iki 1944 m. rudens Antano ir Iliuminatos Giedraičių gyvenimas susijęs su Jurbarku. Tačiau tais metais, ne be pagrindo bijodami atslenkančio antrojo bolševikų tvano, jie palieka gimtąjį miestą. Prasideda tremtinių metai. Po klajonių Vokietijoje jie prisiglaudžia JAV mieste Vusteryje (Worcester). Čia 1966 m. birželio 12 d. miršta I. Giedraitienė, o 1977 m. rugpjūčio 4 d. – A. Giedraitis. Taigi šiemet sukanka 25 m. nuo jo mirties. Liūdna tai sukaktis, bet paminėkime ir ją, kad pasakytume, jog nusipelniusių mūsų kultūrai Giedraičių atminimas tebėra gyvas.
A. Giedraičio uždegtas “Žiburėlis”…
Tačiau grįžkime į 1918–1920 metus, kada, nepaisant karo ir okupacijos sukelto skurdo bei nepaprastai įtemptų kovų su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, Lietuva išgyveno šiandien sunkiai įsivaizduojamą kūrybinį pakilimą. Prisiminkime, kad jau 1918 m. gruodžio 5 d. priimamas atkuriamo Vilniuje universiteto statutas. Į Lietuvą grįžę teatralai Juozas Vaičkus ir Konstantinas Glinskis skuba kurti dramos kolektyvus. Plačiai žinoma, su kokiu užsidegimu 1920 m. gruodžio 31 d. įvyko pirmasis “Traviatos” spektaklis, davęs pradžią Lietuvos operai.
Nepriklausomybės sužadintas masių entuziazmas apėmė ir nuošaliausius valsčius bei kaimus. Čia visų pirma rūpintasi steigti mokyklas. Joms trūko visko – mokytojų, patalpų, mokyklinių suolų, vadovėlių, netrūko tiktai ryžto. Kokiu mastu Lietuvą buvo apėmęs mokyklų kūrimo vajus, galima spręsti Jurbarko valsčiaus pavyzdžiu: 1920 m. rugpjūčio 30 d. statistikos duomenimis, jame kartu su Jurbarko miestu buvo 20 pradžios mokyklų, kuriose dirbo 23 mokytojai.
A. Giedraitis į švietimo plėtrą žvelgė plačiau: jo netenkino mokyklų steigimas – rūpėjo ir jų darbo kokybė. Dirbant progimnazijoje, būta progų įsitikinti, kad vaikų ugdymui neužtenka išeiti mokyklos programos. Kilo mintis leisti vaikų žurnalą – pedagogų talkininką. Tikriausiai dėl šio sumanymo A. Giedraičio tartasi su kuriais ne kuriais artimesniais Jurbarko mokytojais.
Jurbarke, gana nykiame ir nuošaliame provincijos miestelyje, eis žurnalas! Pašėlusiai drąsus užmojis! Kur gauti lėšų, kur rasti bendradarbių? Nei pats A. Giedraitis, nei kas kitas iš jurbarkiškių neturėjo žurnalo redagavimo patirties. Tiesa, 1917 m. Voroneže išėjo trys A. Giedraičio knygutės: be minėtų Trijų pasakų, dar Iš mokslo dienų ir Eglaitė. Bauba. Tačiau žurnalas kelia kitus reikalavimus.
Visų pirma dvisavaičiam žurnalui reikia sukaupti pakankamai medžiagos – aktualios, įvairios ir įdomios, pritaikytos skaitytojo amžiui ir supratimui. Čia nepalauksi, kada jos atsiras. Ką ne ką savo portfelyje ar rašomojo stalo stalčiuje galėjo turėti ir A. Giedraitis. Antai 1920 m. “Žiburėlyje” vienas kitas jo rašinėlis pažymėtas 1918 ar 1919 m. data. Tačiau to periodiniam leidiniui toli gražu nepakako. O Jurbarke kokių literatų nebuvo. Bendrauti su kitų miestų rašytojais tuo metu nebuvo pigu: paštas sutrikęs, telefono nėra.
Būta ir vienos palankios aplinkybės: iš Jurbarko patogu susisiekti su Tilže, kuri turėjo daugiau pajėgių spaustuvių negu Kaunas. Dėl Vokietijoje prasidėjusios infliacijos už darbą jos ėmė pigiau. Todėl Tilžės spaustuvėse spausdinama daug Kaune esančių leidėjų parengtų knygų ir žurnalų. Jurbarkas nuo Tilžės ne per toliausiai: kai Nemunu vyksta laivyba, galima naudotis garlaiviu. Jei kaip, ypač žiemą, pavažiavus arkliais iki Smalininkų, patogu važiuoti siauruoju geležinkeliu. Šiuo maršrutu A. Giedraitis tikriausiai yra ne kartą pasinaudojęs, kai 1921–1922 m., pasitraukęs iš Jurbarko progimnazijos, dirbo Pašvenčio pradžios mokykloje: iki Smalininkų geležinkelio stoties jam buvo vos kilometras.
Šiaip ar taip, A. Giedraitis, nepaisydamas visų tykančių sunkumų, ryžosi pradėti leisti pirmąjį nepriklausomoje Lietuvoje vaikų žurnalą ir atgaivinti 1914 m. nutrūkusią “Šaltinėlio”, leisto Seinuose, tradiciją. 1920 m. sausio 1 d. data išeina pirmasis “Žiburėlio. Vaikų laikraščio” numeris. Žurnalas spausdinamas Mažosios Lietuvos patrioto Enzio Jagomasto spaustuvėje “Lituania” (Tilžė, Aukštoji g. 78).
Žurnaliukas atrodo labai kuklus: vos 16 puslapių teksto, pilki, neišvaizdūs viršeliai. Pirmajame puslapyje – murzina antraštė, kurios fone senoviška spingsulė. Pirmajame numeryje išspausdinta 10 dalykėlių. Visi jie, ko gero, priklauso vieno A. Giedraičio plunksnai. Numeris pradedamas A. Giedriaus (literatūrinis leidėjo slapyvardis, tapęs antrąja pavarde) pasaka “Žiburėlis”. Tuo pačiu slapyvardžiu pasirašyti dar du vaizdeliai – “Gyvosios knygos” ir “Kalėdų rytą”. Du kūrinėliai (eil. “Rudenį” ir vaizdelis “Jonukas”) pažymėti slapyvardžiu J. Lukšius (pagal gimtojo Lukšių kaimo pavadinimą). Atrodo, Antanas kartais “pasisavindavo” savo brolio Juozo vardą: jį yra pridėjęs ir gana dažnai vartotam Dzidorių Juozuko slapyvardžiui[3].
Krislelio slapyvardžiu pasirašytas eilėraštukas “Klevelis” taip pat priklauso žurnalo leidėjui. Ko gero, jis pats sukūrė ir vaizdelius “Morkų vainikas” bei “Danutė ir katytė”, kurių autoriumi pažymėtas Narsutis. Numerio pabaigoje išspausdintas Katrytės laiškas Iliutei (jų susirašinėjimas tęsiamas ir vėlesniuose numeriuose), kuris taip pat greičiausiai paties A. Giedraičio.
Numeryje nėra nė vieno paveikslėlio, piešinėlio. Turinys ištisai didaktinis. Tačiau to meto vaikučiams, kaimo pradžios mokyklų mokinukams, kurių nelepino mūsų buičiai įprasti visomis vaivorykštės spalvomis žėrintys žurnalai ir televizijos laidos, “Žiburėlis” buvo miela dovana. Tik po trejų metų šalia jo atsirado antrasis vaikų žurnaliukas “Žvaigždutė” (pirmasis numeris išėjo 1923 m. vasario mėnesį Kaune).
Po dviejų savaičių pasirodęs antrasis “Žiburėlio” numeris, atrodo, buvo vieno A. Giedraičio darbas. Keli jo kūrinėliai – vaizdelis “Senuko teisybė” ir eilėraštis “Vakarienė” – pasirašyti nauju A. Gargaliaus slapyvardžiu.
Tačiau, matyt, veikiai redaktorius pritrūko medžiagos: po mėnesio (vasario 15 d.) išspausdinamas sudvejintas Nr. 3–4 žurnalo numeris. Jame debiutuoja Nemuno Bangelė: paskui šiuo slapyvardžiu savo raštelius žymi I. Vasiliauskaitė-Giedraitienė. Čia juo pasirašytas vaizdelis “Verutės žuvytė”. Radastos ir Mėtos slapyvardžiais pasirašyti vaizdeliai “Ką aš veikdavau vasarą” ir “Kaip mudvi su sesute žuvis gaudėva”, ko gero, taip pat priklauso I. Vasiliauskaitei-Giedraitienei. M. Statkevičienė (apie šią autorę duomenų neturime) pateikė iš rusų kalbos verstą vaizdelį “Elnelis”. Ši pavardė pasirodys ir vėlesniuose “Žiburėlio” numeriuose.
Tais 1920-aisiais “Žiburėlio” iš viso išėjo 12 numerių: birželio viduryje leidimas sustojo. Per tą pusmetį A. Giedraičiui pavyko suburti kiek ne kiek talkininkų. Visų pirma čia minėtinas pašauktas vaikų rašytojas Pranas Mašiotas, su kuriuo “Žiburėlio” leidėjas pasižino nuo Voronežo laikų. Septintajame žurnaliuko numeryje ir vėliau ėmė rodytis Senio, Dėdės Pranio slapyvardžiais bei P. M. kriptonimu pasirašyti jo rašiniai ir vertimai. Žurnale pradėjo bendradarbiauti Matas Grigonis (pasirašydavo M. Gr. ir pavarde): teikė šaradų ir žaidimų. Bene naujus bendradarbius slepia slapyvardžiai Anatoliukas, Bandūraitė, Medžiokalnio Dvasia, Vaiduoklis, Marceliukė, Mokinys. Veikiausiai tikra pavardė yra J. Byla.
Įvairėjo spausdinama medžiaga. Atsirado “Laiškų dėžutė”, rodanti beužsimezgančius ryšius su skaitytojais. Be kita ko, laišką iš Kaišiadorių parašė ir būsimasis žymus dirigentas Konradas Kaveckas (Nr. 11). Tačiau “Žiburėlį”, kaip ir daugelį lietuviškų periodinių leidinių, pradeda pjauti sunki liga – jis ima dusti nuo lėšų stokos.
Vis dėlto nei A. Giedraitis, nei pagaliau aktyvesnieji visuomenės žmonės nenorėjo susitaikyti su mintimi, jog reikės atsisveikinti su uždegtu žiburėliu. Kas šiandien pasakys, kokių pastangų prireikė jo leidėjui, kad žurnaliukas ir toliau žibėtų. 1920 m. keliuose “Žiburėlio” numeriuose skelbiamos padėkos asmenims ir organizacijoms už aukas. Antai Nr. 3–4 pažymėta, kad mokyt. S. Stakauskaitė paaukojusi 100 auksinų, kun. Jurgelevičius – 19,5 auksino, o X – 20 auksinų. Tų pačių metų Nr. 8 keturi aukotojai davė 336 auksinus. Žinoma, tų aukų neužteko, bet vis dėlto tai buvo bent moralinė parama.
Daugiau aukų ėmė plaukti po to, kai 1921 m. kovo 1 d. “Žiburėlis” vėl atsigav išėjo jo 1 (13) numeris. Antai tų metų Nr. 9–10 (21–22) išvardytas nemažas sąrašas aukotojų, davusių žurnalui leisti 423 auksinus. Nr. 13–14 (25–26) nurodyta, kad Lietuvos katalikų veikimo centras skyrė net 5000 auksinų. Suma atrodo gana įspūdinga, bet iš tikrųjų tuo metu auksinai ėmė sparčiai prarasti savo vertę. Tad pagrindinė našta teko pačiam A. Giedraičiui.
Kad jam nebuvo lengva, rodo tai, jog iš 1921 m. išleistų dvidešimties numerių penki buvo sudvejinti. Šiaip ar taip, per šiuos metus vaikai gavo 296 puslapius teksto. Pagausėjo autorių, rašančių pavardėmis ir prisidengiančių slapyvardžiais ar kriptonimais. Tais metais spausdinta daug labai ilgų, per kelis numerius ėjusių rašinių. Pavyzdžiui, P. M. (= P. Mašioto) “Kristupas Kolumbas” ėjo per tris, A. Giedriaus “Šlubys” – per dvylika, “Žvakės galiukas” – per keturis, o iš pradžių nepasirašytas Nemuno Bangelės vertimas “Žmogaus keturkojai draugai” – per devynis numerius.
1922 m. “Žiburėlio” išėjo taip pat 24 numeriai, bet vienuolika buvo sudvejintų. Tad galima sakyti, kad žurnalas pasidarė mėnesinis. Per metus išspausdinta vos 304 puslapiai teksto. Visa tai rodo, kaip sunkiai dėl jo kovojo leidėjas. Matyt, intensyviai ieškota organizacijos, kuri apsiimtų žurnalą finansuoti. Tais metais jos rasti nepavyko. Bet štai 1923 m. liepos mėnesį išleistame numeryje jau nurodoma, kad “Žiburėlio” leidimą perima Lietuvos Raudonasis Kryžius. Atsiradus naujam šeimininkui, 1923 m. iš esmės niekas nepasikeitė: liko tas pats redaktorius, toliau buvo spausdinama Tilžėje, nepakito išvaizda ir turinys. Gal kiek daugiau iliustracijų.
1923 m. išėjo taip pat 24 numeriai: nuo 1–2 (57–58) iki 23–24 (77–78). Išskyrus 10 (gegužės 15 d.), 13 (birželio 1 d.) ir 14 (liepos 15 d.) numerius, visi sudvejinti. Iš viso išspausdinti 352 puslapiai. Tarp naujų bendradarbių pirmiausia minėtinas Konstantinas Bajerčius (1903–1946), ketvirtajame dešimtmetyje išaugęs į aktyvų vaikų literatūros kūrėją. Po karo jis dalyvavo partizaniniame judėjime ir tapo KGB auka. Žurnale savo rašinius ėmė spausdinti pedagogas Teodoras Šuravinas, Matas Šalčius, Elena Chamanskaitė (Elenutė Ch-tė), K. Danilavičaitė, kun. Naudžiūnas ir kt.
Naujuosius metus “Žiburėlis” pradėjo tuo, kad pasikeitė redakcijos adresas – ji persikėlė į Kauną. Atsisakyta E. Jagomasto paslaugų, ir spausdinimas patikėtas klaipėdiškei vokietininko Frydricho Vilhelmo Zyberto (F. W. Siebert) spaustuvei. Visa tai, matyt, redaktoriui kėlė nepatogumų, ir 1923 m. viduryje jis šių pareigų atsisakė: redaktoriumi ėmė rašytis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybos pirmininkas dr. Rokas Šliūpas.
…ir “Saulutė”
Praradęs vieną žurnalą, A. Giedraitis, neilgai trukęs, ima kurti planą leisti kitą. Jo svajonę remia keli artimi jurbarkiškiai. 1924 m. jis su broliu Juozu, gimnazijos mokytoju Albertu Šileriu ir Teodoru Šuravinu įsteigia bendrovę “Pasaka”, kuri imasi finansuoti naują “Saulutės” žurnalą. 1925 m. sausio 1 d. išeina pirmasis jo numeris.
Tai dvisavaitis žurnalas, tęsiantis “Žiburėlio” tradicijas. Tačiau jis atrodo kur kas puošnesnis: gražus, patogus formatas (26 x 19), geras popierius, ryškus šriftas, daug iliustracijų (kai kurios net spalvotos). Žurnalą ypač patrauklų darė oficialaus jo dailininko Kazio Šimonio iliustracijos. Jas ir dabar vertėtų surinkti ir išleisti vienu albumu. Vėliau prie K. Šimonio prisidėjo kitas dailininkas – Adomas Smetona (1901–1942), dažnam numeriui piešęs paveikslėlių serijas-pasakojimus. Tiesa, autorių būta mažiau, negu paskutiniais metais A. Giedraičio redaguotame “Žiburėlyje”. Tačiau žurnalas leidžiamas labai reguliariai, be sudvejintų numerių. Visas 1925 m. komplektas turėjo 288 puslapius.
Visai normaliai “Saulutė” leidžiama ir 1926 m. Kaip ir ankstesniais metais, išeina 24 numeriai, iš viso – 288 puslapiai. 1927 m. “Saulutės” apimtis padidėj bendras jos puslapių skaičius – 392. Lygiai tiek pat puslapių sudaro ir 1928 m. komplektą. 1929 m. žurnalas dar pastorėja – 419 metinio komplekto puslapių. Tais metais “Saulutė”, kaip ir visi solidūs žurnalai, atšvenčia savo 100-ąjį numerį.
Deja, 1930 m. “Saulutė” pastebimai sumenkėja: aštuoni numeriai sudvejinti, bendras puslapių skaičius sumažėja iki 372. Ko gero, nuosmukį lėmė 1929 m. Lietuvą pasiekusi pasaulio ekonomikos krizė. 1931 m. būta tik trijų sudvejintų numerių, o puslapių skaičius padidėjo iki 388. Tad žurnalo būklė neatrodė katastrofiška. Tuo labiau žlugimo nepranašavo tvirtas prenumeratorių kontingentas: Lietuvos švietimo ministerija pradžios mokykloms prenumeravo 2400 “Saulutės” egzempliorių. Likusius 600 egzempliorių užsisakydavo individualūs prenumeratoriai. Tiesa, ministerijai buvo daroma 15 proc. nuolaida, bet dėl jos žurnalas negalėjo likviduotis. Ir vis dėlto 1932 m. pradžioje “Saulutė” staiga užgeso. Paskutiniame numeryje dar skelbiama kitų metų prenumerata, bet jų pradžioje numeris nebepasirodė. Pasiknisus po archyvus, gal ir pavyktų nustatyti tokio staigaus nutrūkimo priežastį.
Jonas Jablonskis apie “Žiburėlį” ir “Saulutę”
“Žiburėlio” ir “Saulutės” žurnalų leidimas – reikšmingas A. Giedraičio biografijos faktas. Šie žurnalai taip pat paliko ryškų pėdsaką lietuvių periodinės spaudos istorijoje. Reikia nurodyti, kad juos didžiai vertino ano meto visuomenė, visų pirma mokytojai. Nesileidžiant į tų vertinimų apžvalgą, užteks apibūdinti, kaip apie žurnalus yra atsiliepęs lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas ir atidus jaunosios kartos auklėtojas Jonas Jablonskis. 1921 m. dienraščio “Lietuva” 221 numeryje išspausdinta jo pirmoji “Žiburėlio” recenzija. Ji palyginti trumpa, bet išraiški: “Kad mokėčiau kurstyti, mūsų vaikus, prieš artinantis Kalėdoms, – sako kalbininkas, – imčiau tikrai kurstyti: “prašyk savo tėvus”, sakyčiau, vaikučiai, kad šių metų eglutei parsiųsdintų tėvai jums šitą visų metų laikraštėlį”. Kartu jis pripažįsta: “Laikraštis, mano supratimu, galėtų būti ir kiek gyvesnis”. O savo atsiliepimą baigia tokiu palinkėjimu: “Dirbk savo darbą, “Žiburėli”, dar smarkiau: esi mums tikrai reikalingas!”[4]
To paties laikraščio 1922 m. 1 numeryje pasirodė antroji “Žiburėlio” recenzija. Joje J. Jablonskis ragino labiau rūpintis vaikų auklėjimu: “To susirūpinimo Lietuvoje yra dar, šiaip ar taip, mažoka. Vaikų laikraščiais ir šiaip skaitymais, jei rimtai norime dirbti visuomenės darbą ir gyventi su rytojum, turime imti rimčiau rūpintis: Paprūsės “Žiburėliui”, rodos, reikėtų plačiau eit į žmones…”[5] Paskutinis sakinys – tai priekaištas ne “Žiburėliui”, bet visuomenei!
J. Jablonskis palankiais žodžiais įvertino ir 1925 m. pradėtą leisti “Saulutę”. Tos pačios “Lietuvos” 1925 m. 56 numeryje – trumputė anotacija, baigiama kalbininkui būdingu stiliumi: “Daug šiuo tarpu nesidžiaugiu tik dėl to, kad gerokai atpratęs esu džiaugtis – iš tų metų esu jau išėjęs ir šiandie tiktai pranešti noriu apie tos “šviesiosios saulutės” atsiradimą tiems žmonėms, kurie arčiau vaikų gyvena”[6].
Manyti, jog J. Jablonskis taip palankiai apie A. Giedraičio žurnalus atsiliepė dėl to, kad juos leido buvęs jo mokinys, būtų neteisinga. Jį, matyt, iš esmės tenkino du pagrindiniai mokyklai skiriamų leidinių kriterijai: kalba ir auklėjamoji kryptis. Dėl šių dalykų trūkumų J. Jablonskis nuolaidų nedarė niekam: visada tam tikra forma yra juos kėlęs. A. Giedraitis žurnaluose spausdinamų dalykų kalbą redagavo ypač rūpestingai ir visai mokamai.
A. Giedraičio žurnalai iš laiko perspektyvos
Kaip atrodo A. Giedraičio redaguoti žurnalai šių dienų akimis?
Kam ne kam gali kliūti gana atvira, nemaskuojama “Žiburėlio” ir “Saulutės” didaktika. Tačiau tuo metu ji buvo neišvengiama: reikėjo taikytis prie besiveržiančių iš kaimo glūdumų į mokslą pradžios mokyklos mokinių prusinimo.
Abu A. Giedraičio redaguoti žurnalai, kaip ir apskritai visi kiti mokyklai skiriami leidiniai, kėlė sau uždavinį ugdyti jaunojo skaitytojo dorovę. Tam labai pravertė parinktos liaudies pasakos ir supasakintų įvykių vaizdeliai. Net vaikų nuotykių aprašymai turėjo dorovinį tikslą. Šitokių rašinių abiejuose A. Giedraičio žurnaluose visą laiką spausdinta apsčiai.
Ne mažiau svarbu rodėsi plėsti kaimo vaiko pasaulio – tiek artimojo, tiek ir tolimojo – suvokimą. Redaktoriaus ir autorių nuomone, labai svarbus dorovės elementas – Tėvynės, gimtojo krašto, savo tautos meilė. Šio dorovės aspekto ugdymas glaudžiausiai susijęs su pažinimu. Negalima mylėti ir branginti dalykų, kurių nepažįsti. Todėl šios rūšies rašiniai kartu ir jausmus ugdė, ir protą turtino. Antai taip elgiasi P. M. (P. Mašiotas) rašinyje “Kas parašė Lietuvos himną?”[7], kuriame vaikučiai supažindinami su Vincu Kudirka ir jo veikla: tuo jie tarsi gyvu pavyzdžiu raginami taip mylėti Lietuvą, kaip ją brangino V. Kudirka. Abiejuose žurnaluose daug rašinių, supažindinančių skaitytojus su įžymiaisiais lietuvių praeities ir dabarties žmonėmis.
Meilė Lietuvai prasideda nuo meilės kaimui, artimiausioms apylinkėms: svarbu įžvelgti savo aplinkoje įdomių ir vertingų dalykų. Atrodo, kad A. Giedraičio nuosekliai puoselėta tokia nuostata. Todėl abiejuose žurnaluose spausdinta nemaža pasakojimų apie Jurbarką ir arti jo esančius kaimelius – Lukšius, Pašventį ir kt. Daugeliui skaitytojų šios vietovės buvo svetimos ir gal net nepatrauklios, bet jų aprašymai turėjo tikslą paakinti gyvesnius mokinukus susidomėti savo gimtuoju miesteliu ir kaimu ar net pamėginti apie juos parašyti žurnalui. Beje, šie daugiausia paties A. Giedraičio (pasirašinėdavo paprastai kaip A. Karčiauskas – tai jo antroji, vėliau nevartota pavardė) vietovių aprašymai teikia vertingų duomenų kraštotyrai.
Brangindamas gimtinės pažinimą, A. Giedraitis toli gražu neskatino užsisklęsti. Priešingai, jam rūpėjo, kad jaunasis skaitytojas domėtųsi gamtos, geografijos ir visuotinės istorijos dalykais. Todėl abiejuose žurnaluose netrūksta populiarinamųjų rašinių. Antai jau 10-ajame 1920 m. “Žiburėlio” numeryje įdėtas straipsnelis “Kaip knygas spausdina”. Kito numerio P. M. straipsnelį “Kas išmokė knygas spausdinti” net iliustruoja J. Gutenbergo paminklo nuotrauka. Pasirodo, kad knyga, su kuria kas dieną susiduria mokinukas, turi savo istoriją, kurią atskleidus iškyla šio žmogaus minties kūrinio vertė.
Kituose numeriuose spausdinama nemaža gamtos populiarinimo rašinių: Dėdės Pranio “Burtai”, A. Gargaliaus “Apie negerą orą”, P. Mašioto “Kristupas Kolumbas”, Nemuno Bangelės “Žmogaus keturkojai draugai”, prof. D. N. Kaigorodovo pasakojimas “Medis ir jo gyvenimas”. Tai daugiausia rusų ir kitų tautų autorių vertimai ar sekimai.
Kas šiandien galėtų apčiuopiamai nusakyti, kokiu mastu A. Giedraičio žurnalai prisidėjo prie Lietuvos mokinių kalbinio ir estetinio ugdymo? Pagaliau turėkime galvoje, kad “Žiburėlis” ir “Saulutė” ugdė ne vien mažuosius skaitytojus, bet ir patį redaktorių su kitais jam talkinusiais autoriais. Vertėtų šiuo pažiūriu pažvelgti, kaip A. Giedraitis šiuose žurnaluose išspausdintus savo rašinius paskui skelbdavo knygutėmis. I. Giedraitienė-Vasiliauskaitė kaip vaikų rašytoja gimė “Žiburėlyje”. Jos rinkinėlis Mamos pasakos, išėjęs pirmu leidimu 1923 m., daugiausia sudarytas iš šiame žurnale spausdintų dalykų.
Visai teisingai sako lietuvių patarlė: “Ardami arti, pjaudami pjauti mokomės”. Taigi rašydami mokomės rašyti. Šiuo atžvilgiu A. Giedraičio vadovaujami žurnaliukai, kad ir kokie kuklūs buvo, skatino miklinti ne vieno į platesnius literatūros arimus išėjusio rašytojo plunksną. Be minėto K. Bajerčiaus, per “Žiburėlį” ir “Saulutę” į žmones ėjo Pranas Imsrys (tikroji pavardė Pranas Bastys, 1905–1977), Jonas Kuzmickis (rašinėjęs J. Gailiaus slapyvardžiu, 1913–1982), Teodoras Šuravinas (1889–1966), pedagogas Stasys Balčytis (1893–?). Be šių jurbarkiškių, kurių literatūrinio kelio pradžia neabejotinai susijusi su A. Giedraičio žurnalais, galėtume dar paminėti Praną Domą Girdžių (1902–1997), Petrą Mikutaitį (1906–1963), Juozą Banaitį (1908–1967) ir Romualdą Kuzmickį (1911–?). Jie, būdami Jurbarko gimnazijos mokiniais, tikriausiai yra bent pasklaidę kurį iš mūsų aptariamų žurnaliukų. O kiek jaunuolių, išmėginusių plunksną “Žiburėlyje” ar “Saulutėje”, literatais netapo, bet vis dėlto literatūra jiems liko artima?
Labai sunku, o gal nė neįmanoma pasverti knygos, periodinio leidinio, kaip ir apskritai visuomeninio reiškinio, poveikį to meto žmonėms. Tuo atžvilgiu pranašesni kokie technikai: jiems pavyks nesunkiai apibūdinti sukonstruotos mašinos parametrus ir pagal juos tą mašiną palyginti su kita. Tad sunku apibūdinti ir A. Giedraičio redaguotų žurnalų reikšmę. Visai tikra, kad 1920–1931 m. jie užėmė gana žymią vietą Lietuvos mokyklos gyvenime, pelnė teigiamą visuomenės nuomonę. Šiandien tais leidiniais vargu ar kas domisi, nebent vienas kitas kultūros istorikas. Tačiau anuo metu jie atliko savo pareigą. Už tai mes – palikuonys – būkime dėkingi A. Giedraičiui ir jo bendradarbiams.
[1] Žr. Jurbarkas: istorijos puslapiai, Vilnius, 1996, p. 307.
[2] LCVA, f. 391, ap. 2, b. 212, l. 10–11.
[3] Žr. Saulutė, 1929, nr. 4 (100), p. 84.
[4] Jablonskis, J., Raštai, t. 2, Kaunas, 1933, p. 217.
[5] Ten pat, p. 265.
[6] Ten pat, p. 342.
[7] Žr. Žiburėlis, 1920 m., nr. 9.
[slider title=”Šaltiniai”]2002-04-01, Antanas Giedraitis-Giedrius – vaikiškų žurnalų leidėjas, Arnoldas Piročkinas
http://rubinaitis.lnb.lt/popup2.php?ru=bS9tX2FydGljbGUvZmlsZXMvdl9hcnRpY2xlX3ByaW50LnBocA==&tmpl_name=m_article_print_view&article_id=92 , žr. 2011-06-01[/slider]